34 metų Natalija turėjo didelę šeimą. Jos vyras Rimas dirbo apsaugos darbuotoju vietinėje metalo gamykloje. Pora turėjo du sūnus ir dukrą. Vyriausiajam sūnui buvo 8-eri, jaunesniam 6-eri, dukrai – 3 metai.
Natalija taip pat dirbo kasininke parduotuvėje, nes vyro atlyginimo pragyvenimui nepakako. Tuo metu vyresni vaikai prižiūrėjo mergaitę. Taip vaikai užaugo augindami vienas kitą, o visą savo laiką jie praleisdavo gatvėje su kitais vaikais, nes tėvai nuolat buvo darbe. Po darbų mama užsiimdavo maisto ruošimu ir namų tvarkymu.
Trumpai tariant, ji buvo užimta iki vėlaus vakaro. Vyras visiškai nepadėjo, nes jo manymu vaikų auklėjimas yra mamos atsakomybė. Jo prioritetai buvo dirbti, valgyti, pamiegoti ir kartais prisilakti su draugais. Po kurio laiko Natalija sužinojo, kad yra nėščia jau penktą mėnesį.
Moteris turėjo sveikatos problemų, todėl visus nėštumo simptomus supainiojo su savo ligos požymiais. Žinia apie nėštumą tiesiog sugniuždė ir taip nieko nespėjančią ir gyvenimu vis labiau nusiviliančią mamą. Kadangi nėštumą nutraukti buvo vėlu, ji neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik gimdyti. Vyras buvo nusistatęs prieš ketvirtą vaiką, nes jie vos pajėgė išmaitinti jau esamas tris atžalas.
Didelė šeima gyveno 37 kvadratinių metrų ploto bute, tad vietos dar vienam vaikui visiškai nebuvo. Kad ir kaip Nataliją graužė sąžinė, ji paliko savo ką tik gimusį kūdikį gimdymo namuose. Moteris negalėjo sau ir vyrui atleisti už tai, tačiau gyvenimas privalėjo tęstis dėl kitų vaikų.
Visgi sekantys keli metai tapo dar didesniu išbandymu, nei ji galėjo tikėtis. Rimas pamažu visiškai prasigėrė, prarado darbą, tad ant Natalijos pečių krito dar didesnė našta. Ji pradėjo dirbti dvigubas pamainas, įsidarbinusi parduotuvėje dar ir valytoja. Moteris praktiškai nebematė savo vaikų, kurie gyvenime pasuko ne pačiais geriausiais keliais. Vyriausiasis sūnus, grįžęs iš kariuomenės, sėdo į kalėjimą už vagystę.
Vidurinysis, kaip ir tėvas, įniko į alkoholį ir visą laiką gėrė su tėvu. Dukrą pažinojo visas miestelis, nes jos reputacija taip pat buvo ne iš geriausiųjų. Motina laukė, kol ji pagaliau ištekės ir taip grįš į doros kelią.
Nors Natalija paukojo viską savo šeimai, rezultatas buvo skaudžiai nuviliantis. Nenusisekusi santuoka, problematiški vaikai, kuriuos reikia pastoviai traukti iš bėdos. Jie net nepastebėjo, kaip jų mama kasdien atrodo vis prasčiau ir prasčiau.
Visai nenuostabu, kad vieną dieną Natalijos sveikata stipriai pablogėjo. Moteris gulėjo ligoninėje, tačiau jos neaplankė nei vaikai nei vyras. Jos palatoje, išskyrus daktarus, apsilankė tik vienas asmuo – kadaise gimdymo namuose paliktas berniukas. Jo vardas buvo Tomas. Vaikinas užaugo be šeimos, vaikų namuose, tačiau juos paliko nesugadintas sistemos. Jis buvo geras, padorus ir darbštus žmogus.
Jis baigė profesinę mokyklą, tapo statybininku, susirado merginą ir ją vedė. Būtent mylimosios pastūmėtas vaikinas panoro sužinoti savo biologinės mamos tapatybę. Natalijos širdis dužo į šipulius dėl to, kaip ji kadaise pasielgė su Tomu. Sunkiausią akimirką pasirodė tik jis…
Natalijai diagnozavo 4 stadijos vėžį. Gyventi jai buvo likę visai nedaug, tačiau moteris džiaugėsi žinodama, kad sūnus atleido ir sugebėjo ją pamilti bent paskutinėmis gyvenimo dienomis.
Tomas jautėsi dėkingas už suteiktą gyvybę, kuri galėjo būti nutraukta jam dar net neišvydus šio pasaulio. Jis buvo vienintelis žmogus, kuris buvo šalia, kai Natalijos gyvybė užgeso. Moters paskutinė mintis galvoje buvo apie tai, kad jokie pinigai neprilygsta paprastam artumui, meilei ir dėmesiui vaikams. Paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis Natalija ištarė: “Prisimink mane, kai turėsi savo vaikų. Niekada neprioretizuok uždarbio ir materialaus komforto. Skirk kuo daugiau laiko ir meilės savo vaikams. Per gyvenimą padariau labai daug klaidų. Tačiau su tavo atleidimu aš ramiai galiu palikti šį pasaulį“.
