Nors kasdien parduotuvėse didmiesčiuose apsilanko tūkstančiai žmonių, darbuotojai ilgainiui sugeba įsiminti vietinius, nuolatinius pirkėjus. Tačiau viena parduotuvės lankytoja nors ir buvo nuolatinė, ji ne visada ką nors pirkdavo. 77-erių Anastasija parduotuvėje “Auchan” Kijeve lankėsi beveik kasdien. Ją žinojo ir salėje dirbantys darbuotojai, ir kasininkai.
Pastaruosius 15 metų senolę galima buvo sutikti ne tik apsipirkinėjant, bet ir leidžiant laiką prekybos salėje. Moteris niekada neatsisakydavo nemokamų naujų produktų mėginių, kurių ji paimdavo ne po vieną. Kartais darbuotojai pagalvodavo, kad močiutė gali būti alkana, bet ji niekada pati to neatskleisdavo.
Labiausiai visi buvo pastebėję, kad senolė niekada nepraleidžia prekybos centre esančios knygų lentynos, prie kurios ji visada sustodavo ir skaitydavo. Tačiau moteris niekada nepirko jokios knygos. Ji priprato naudoti parduotuvėje esančias knygas kaip bibliotekoje. Aišku, ji visada pabėgdavo, kai prie jos norėjo prisiartinti darbuotojai, nes močiutė manė, kad ją išvarys.
Tačiau tiesa buvo ta, kad niekam ji netrukdė, verčiau atvirkščiai – visi žavėjosi moters pomėgiu skaityti. Vieną kartą darbuotojai tarpusavyje bandė prisiminti, kada Anastasija pradėjo lankytis šiame prekybos centre. Kai visi suprato, kad jau 15 metų moteris ištikimai čia lankosi ir leidžia laiką, parduotuvės vadovų leidimų darbuotojai norėjo padaryti ką nors gražaus vargingai gyvenančiai senolei.
Tad geriausia, ką jie galėjo sugalvoti – tai pagaminti jai minkštą suoliuką, ant kurio ji visada galėtų prisėsti ir atsipalaiduoti skaitant. Kai senolei buvo pristatyta dovana jai, moteris pravirko. Ji nesitikėjo, kad savo amžiuje ji kam nors rūpėtų. Vėliau ji papasakojo, kad gyvenime jai nepasisekė su vyru, o du įvaikinti vaikai su ja nepalaiko jokių ryšių.
Kadaise ji pati turėjo namuose daug knygų, tačiau po vyro mirties jos įvaikiai visas knygas pardavė. Laikas, praleidžiamas parduotuvėje, jai yra vienintelė pramoga, likusi senatvėje. Šiai istorijai ir Anastasijos nuotraukoms pasklidus internete jos likimas smarkiai pasikeitė.
Vos galą su galu sudurianti senolė ir toliau lankosi mėgstamoje parduotuvėje ir toliau skaito knygas, tačiau dabar ji sulaukia ir taip reikalingos pagalbos iš įvairiausių organizacijų ir valstybės. Nors darbuotojai tenorėjo jai palengvinti naštą ir padaryti jos skaitymo valandėlę patogesne, tokiu gražiu poelgiu jie suteikė moteriai kur kas daugiau, nei buvo tikėtasi.
Nuostabi istorija ir pavyzdys, kaip turėtų būti gerbiami vyresnio amžiaus žmonės!
