Nors žmogaus ir šuns draugystė tęsiasi jau tūkstantmečius, tikrai ne kiekvienas gali pasakyti, kad myli šunis. Kiekvienas esame skirtingi, mėgstame skirtingus dalykus. Kai kuriems žmonėms draugystės su šunimis neužsimezga ne tik dėl asmeninio skonio, tačiau ir dėl patirtų traumų ir nemalonių įvykių su keturkojais.
Be abejonės kai kurios šunų veislės atrodo bauginančiai ir yra apipintos kartais netiksliomis charakteristikomis. Tačiau yra ir šunų su netikusiais šeimininkais, kurių reikėtų saugotis (ir neišauklėtų šunų, ir tokių šeimininkų).
Kaip ir dauguma kitų augintinių, keturkojis Simba yra irgi žaismingas ir mielas šuo, mėgstantis apsikabinimus ir žaidimus su suaugusiais ir vaikais. Tačiau dėl to, kad jis yra pitbulių veislės, jo vengia net ne vienas žmogus. Simbos šeimininkas Arjanit Mehana iš Švedijos ne vieną kartą bandė susidraugauti su kaimynystėje gyvenančia senole, tačiau jam nesisekė.
Senyva moteris žinojo tik tai, kad pitbuliai yra agresyvūs, koviniai šunys ir prie jų artintis nevalia. Moteris ne vieną kartą net garsiai išreikšdavo pasipiktinimą nemėgstamu keturkoju kaimynu, tad Arjanit nuleido rankas ir tiesiog vengdavo susitikimų su senole.
Vaikinui buvo liūdna dėl to, kad vis dar daug žmonių vis dar klysta įsivaizduodami, kad tokios veislės šuo yra iš prigimties agresyvūs. Daugumos gyvūnų elgesys yra priklausomas labiausiai nuo jų auklėjimo, dresūros ir to, kokioje aplinkoje jie užauga. Vieną dieną jaunuolis ėjo namo su Simba po ilgo pasivaikščiojimo parke.
Staiga keturkojis sustojo prie senyvos kaimynės durų ir pradėjo loti ir draskyti jos duris. Arjanit negalėjo suprasti, kodėl jos šuo taip elgiasi, tačiau ir jis netrukus išgirdo tai, kas sujaudino jo keturkojį draugą. Už durų nusilpusiu balsu kaimynė šaukėsi pagalbos.
Laimei, jos durys buvo atrakintos ir jaunas kaimynas užėjo pas senutę, kuri gulėjo savo bute su lūžusiu klubu. Senolė pargriuvo prieš dvi dienas ir niekaip negalėjo prisišaukti pagalbos. Vėliau atvykę medikai teigė, kad ši senutė nebūtų išgyvenusi dar vienos paros, jei niekas jai nesuteiktų pagalbos. Tą dieną dar prieš išvykstant į ligoninę įvyko tai, kas sugraudino jauną vaikiną iki ašarų.
Jos visą laiką pikta kaimynė, kuri nemėgo jo šuns labiau už viską, buvo jam dėkinga. Jei ne Simbos ypatinga klausa ir nuojauta, senolei nebūtų suteikta pagalba ir viskas pasibaigtų kur kas liūdniau. “Mielas šuneli, ačiū tau, kad mane išgirdai” – sakė laiminga močiutė, kurios požiūris į Simbą pasikeitė 180 laipsnių. Nuo tos dienos visi daugiabučio gyventojai, kurie iki tol vengė Simbos, pradėjo su juo sveikintis ir lepinti skanėstais.
Bet kuris šuo gali būti agresyvus ir nenuspėjamas. Tačiau tai daugiausia priklauso ne nuo jo veislės, o nuo to, kas laiko jo pavadėlį” – sakė vaikinas. Jis džiaugėsi žinodamas, kad jo keturkojis tapo ypatingu ne tik jam, bet ir visai kaimynystei.
