Laimingi tie žmonės, kurie randa savo tikrąją antrą pusę ir nugyvena šilumos, rūpesčio ir meilės kupinus gyvenimus. Tačiau paties gyvenimo dėsnių neišvengsi – anksčiau ar vėliau vienas iš mylimųjų išeina anapilin, o kitam lieka tik su tuo susitaikyti.
Tačiau tai nereiškia, kad meilė, buvusi ilgus dešimtmečius širdyje, išeina taip pat. Bud Caldwell ir jo žmona Betty nugyveno nuostabius 56 metus santuokos metus, tačiau 2013-aisiais Bud patyrė netikėtą ir didžiausią gyvenimo netektį. Būdama 80-ies Betty mirė ir paliko Bud gyventi vienatvėje.
Tačiau jo širdyje ir mintyse Betty yra daugiau, nei gyva. Žmonos atminimui Bud įsigijo suoliuką parke prie ežero, kur jie mėgo leisti laiką kartu. Bud kasdien eina į tą pačią vietą prie suoliuko ne tik pasikalbėti mintimis su žmona, tačiau ir palikti jai ten po gėlę.
Betty mėgstamiausia daina buvo “Kasdien po ramunę” (angl. Daisy a Day), kurios pora klausėsi bet keletą kartų per savaitę, ištisus dešimtmečius. Betty mėgstamiausios gėlės buvo ramunės, todėl Bud nepraleisdavo progos nustebinti savo brangiausiąją jos mėgstamiausia puokšte. Tą jis tęsia daryti ir iki šiol – prie Betty atminimui skirto suoliuko Bud atvyksta kasdien.
Tačiau tikrai ne kasdien jis gali prie jo prieiti. Šalies šiaurėje, Viskonsino valstijoje gyvenantis senolis savo tradicinio pasivaikščiojimo į parką neatsisako net gūdžią žiemą, kai sniego yra daugiau, nei iki kelių. Miestelis, kuriame gyvena Bud turi labai mažai gyventojų, dar mažiau lankytojų.
Natūralu, kad žiemos dienomis yra prižiūrimos ir valomos tik pagrindinės gatvės ir takai, niekam nerūpėjo takeliai parke, į kurį žeimą niekas nevaikšto. Niekas, išskyrus Bud. Vieną dieną miesto darbininkai pastebėjo, kad prie parko stovi automobilis su senoliu viduje.
Jiems netruko ilgai suprasti, kokiu tikslu jis čia atvyko, nes jie net iš tolo pastebėjo suoliuką, kasdien matomą su gėlėmis ant jo. Vyrai žinojo, kad šiam senoliui tai svarbu. Kitą ankstyvą rytą jie skyrė savo asmeninį laiką ir paaukojo savo jėgas ir išvalė parko takelius išskirtinai tam, kad senolis galėtų aplankyti savo ypatingąją vietą.
Bud kitą dieną atvykęs į parką nustebo, o jo akyse pasirodė ašaros. Nič niekam šiame miestelyje nereikėjo nuvalytų takų parke, tad jis suprato, ką geri žmonės padarė dėl jo ir jo meilės žmonai. Nuo to laiko darbininkai kasdien prižiūrėjo, kad Bud kelias pas žmoną niekada nebūtų apsnigtas, užpustytas.
Visiški nepažįstamieji suprato, ką senoliui reiškia jo kasdienis ritualas, tad jie nepatingėjo ir savo asmeninėmis pastangomis užtikrino, kad jo “susitikimai” praeitų sklandžiai. Nors tai buvo labai paprastas ir mažai kuo ypatingas nepažįstamųjų poelgis, jis reiškė labai daug vis dar mylinčiam senoliui. Kokia puiki meilės ir gerumo istorija!
