Skip to main content

Vyras įžeidė žmoną ir pasakė, kad jos gaminamas maistas yra šlykštus. Jis net nenutuokė, kaip skaudžiai už tai bus pamokytas

Tomas pravėrė buto duris, o prie jų stovėjusi mama paklausė:

– Tu vienas namuose?

– Taip… – pasimetęs atsakė sūnus.

– O kur Aušra? Ar ji jau išėjo?

– Na, taip, išėjo… – Tomas ir toliau suglumęs žiūrėjo į mamą.

– Tai reiškia, kad pavėlavau, – tarė Violeta ir užėjo į butą.

– Mama, gal paaiškinsi, kas čia vyksta? Kažkas nutiko? – sunerimo sūnus.

Violeta piktai pažvelgė į sūnų ir tarė:

– Žinoma, kad nutiko… Ar tu apskritai laimingas?

– Mama, pagaliau pasakyk, kas čia vyksta…

– Tai tu man geriau paaiškink, kas čia vyksta? – Violeta iš striukės kišenės ištraukė raštelį ir padavė jį sūnui. – Šį rytą jį radau savo pašto dėžutėje. Tai kvietimas į skyrybas!

Reklama

– Koks dar kvietimas? – Tomas pradėjo skaityti raštelį – “Miela anyta, kviečiu jus į mūsų skyrybas. Jūsų marti“.

Pasimetęs sūnus dar kartą perskaitė raštelį ir pažvelgė į mamą:

– Nori pasakyti, kad radai jį pašto dėžutėje?

– Na, ne pati parašiau…

– Man net sunku suvokti, kad ji į viską pažiūrėjo taip rimtai… – toliau negalėjo patikėti Tomas.

– Kas tokia?

– Aušra…

– Tai gal pagaliau paaiškinsi, kas čia vyksta? Ar jūs skiriatės su Aušra? Kur ji dabar yra? Kur išėjo?

– Mama, nusiramink… Aušra išėjo į darbą… Greičiausiai… Bet kokiu atveju, ryte nebuvo jokių pykčių. O šis raštelis… Greičiausiai kažkoks pokštas…

– Koks dar pokštas? Tomai, pasakoji greitai viską!

– Nieko čia nenutiko… Viskas dėl kotletų…

– Dėl kotletų??? Kokių dar kotletų?

– Aušra vakar pirmą kartą iškepė kotletų. Na, o aš juos šiek tiek sukritikavau…

– Nusprendei perimti blogus tėvo įpročius?

– Mama, tie kotletai tikrai labai neskanūs… Tavo kur kas geresni…

– Kur jie?

– Kas?

– Kotletai!

Reklama

– Guli šaldytuve. Iš pradžių Aušra norėjo juos išmesti, bet tada nusprendė mane pamokyti. Pareiškė, kad nieko daugiau negamins, kol nesuvalgysiu kotletų.

– Tai teisingai ir pasakė.

– O aš atsakiau, kad vis tiek jų nevalgysiu. O jei ji nieko negamins, paprašysiu skyrybų. Mama, tai buvo paprasčiausias pokštas…

– Ar tu jai pasakei, kad tai tik pokštas?

– Ne… Tuo metu apsipykome…

– Visai kaip tėvas… Trauk kotletus iš šaldytuvo.

– Kam tau jie reikalingi?

– Dabar mes juos kartu valgysime. Ar supratai mane?

Reklama

– Aš tai jų tikrai nevalgysiu. Šlykštūs jie man.

– Valgysi dar ir kaip…

Violeta nuėjo į virtuvę, išsitraukė kotletus ir juos pašildė.

– Ateini čia! – sušuko mama iš virtuvės.

– Nu, mama.. – Tomas spyriojosi, kaip mažas vaikas.

– Ateik tik čia ir atnešk man mano buto raktus.

– Kam tau jie?

– Pasakiau atnešti…

Netrukus Tomas atnešė tėvų buto raktus, o Violeta juos įsidėjo į kišenę.

– Kaip tai suprasti? – įsižeidęs paklausė sūnus.

– Taip ir suprasti. Sėdam prie stalo.

Moteris įdėjo kotletų į dvi lėkštes ir prisėdusi prie stalo pradėjo valgyti. Ji suvalgė kelis kąsnius ir žvilgtelėjo į sūnų:

– Ir tu man nori pasakyti, kad jie nevalgomi?

– Gal ir valgomi… – sumurmėjo sūnus. – Tačiau tavo kur kas skanesni…

– Tavo žmona iškepė nuostabius kotletus! – Violeta sušuko ant sūnaus. – Mano skanesni tik dėl to, kad juos valgei 20 metų.

Reklama

Sūnus baigė valgyti ir ištiesė ranką:

– Na, pajuokavom. Dabar gali grąžinti raktus.

– Ne, mano brangusis… – nusišypsojo moteris. – Tu jų tikrai negausi. Pirma, turi atlikti namų darbus.

– Kokius dar namų darbus? Kas aš tau moksleivis?

Violeta pakėlė akis ir pažvelgė į receptų knygą, kuri gulėjo viršutinėje lentynoje.

– Paduok tą knygą?

– Kam tau ji?

– Prašau paduoti.

Tomas padavė knygą, o mama pradėjo vartyti.

Reklama

– Dabar klausyk manęs įdėmiai. Sekmadienį su tėvu atvažiuosime į svečius, o tavo užduotis – paruošti šiuos patiekalus.

– Prie ko čia aš? Juk turiu žmoną, – pertraukė sūnus.

– Įsimink, kokius patiekalus turi paruošti, – griežtai tęsė Violeta. – Jeigu jų neparuoši – gali nesirodyti mūsų namuose. Aš dabar paskambinsiu Aušrai ir pasakysiu, kad viską turi paruošti tu. Tuo pačiu pagirsiu jos kotletus. Matai jis užsimanė tokių pat, kaip pas mamą… Pirma pragyvenk su žmona 20 metų, o tada galėsi reikšti kažkokias pretenzijas. Ar viską supratai, sūnau?

– Supratau, – niūriai atsakė Tomas.

– Ir net nebandyk sukčiauti! Juk žinai, kaip tavo tėvas mėgsta skaniai pavalgyti…

Reklama