Turbūt daugelis sutiks su tuo, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas. Šios istorijos herojus, šunelis Cezar, yra puikus to pavyzdys.
Cezar buvo labai mylimas ir lepinamas augintinis, o su šeimininku Mehmet buvo neišskiriami draugai.
Tačiau, kai Mehmet sveikata sušlubavo, visi akivaizdžiai matė, kad jo keturkojis draugas pergyvena labiausiai. Vyras ilgus metus kovojo su sunkia liga, o jo mažasis draugas visada buvo šalia.
Po kurio laiko Mehmet savijauta visiškai pablogėjo ir jis atsidūrė ligoninėje. Cezariui tai buvo labai didelis išbandymas.
Streso ištiktas keturkojis net nevalgė ir buvo šalia savo šeimininko iki paskutinių jo dienų. Po Mehmet mirties keturkoju nusprendė pasirūpinti Mehmet sūnus Ali. Vyras matė, kad šunelis stipriai gedi, tačiau jis galėjo tik laukti, kol keturkojo skausmas praeis.
Vieną dieną Ali pastebėjo, kad Cezar kažkur pabėga ir grįžta po kelių valandų. Tai tęsėsi kelias savaites, kol smalsumo apimtas Ali nusprendė pasekti savo naują augintinį. Tą akimirką, kai vyras suprato, kur kasdien keliauja šuo, jam pradėjo riedėti ašaros.
Paaiškėjo, kad Cezar kiekvieną dieną po laidotuvių ir toliau lankė savo velionį šeimininką kapinėse. Ali tą akimirką suvokė, kaip neapsakomai stipriai šuo gali mylėti žmogų. Tą šunelis jau spėjo parodyti ir per Mehmet laidotuves, kurių metu jis buvo pats pirmasis prie senolio karsto.
Kapinių sargas taip pat pasakojo, kad kasdien matė Cezar kapinėse. Galiausiai Ali nusprendė kiekvieną rytą su šuneliu keliauti į kapines ir taip pagerbti mirusį tėvą.
Šis šuo yra puikus įrodymas, kad gyvūnai turi jausmus ir didelę širdį. Turbūt nerastume kito gyvūno, kuris turėtų tokias stiprias emocijas ir prisirišimą prie žmogaus. Ali labai pasisekė su nauju geriausiu draugu, kuris savo lojalumo neatsisako net po šeimininko mirties.
