46-erių Peter Charlton gyveno pakankamai kuklų gyvenimą, tačiau jis pats niekada nejautė trūkumo. Jis buvo patenkintas tuo, ką turi ir savo dėmesį koncentravo ties svarbesniais dalykais. Paskutiniu metu jo dėmesys buvo nukreiptas į sergančio dėdės rūpybą. Peter velionis tėvas prašė prieš savo mirtį pasirūpinti jo broliu, kuris neturėjo nei savo šeimos, nei vaikų. Be abejonės, tėvas prašė jį karts nuo karto paskambinti ir aplankyti, tačiau dabar Peter pasiryžo pasirūpinti juo kur kas rimčiau.
Dėl sunkios plaučių ligos jam gyventi buvo likę vos metai, kuriuos Peter pakvietė praleisti jo namuose. Peter tėvas visada buvo didelės širdies, todėl buvo nenuostabu, kad sūnus yra toks pat geraširdis, kaip jo velionis tėvas. Nors paties Peter gyvenimas klostėsi ne geriausiu būdu, ypač kai jis išsiskyrė su savo žmona, jis po dėdės mirties liko vienui vienas.
Vieną dieną jis iškeliavo į parduotuvę nupirkti narvelių triušiams, kuriuos augino jo dukra. Jis panaudojo savo dėdės peilį nukirpti dirželiams ir netyčia paliko peilį ant automobilio stogo. Tik važiuojant jis suprato, ką padarė ir nusiminė, kad bus pametęs savo mylimą peiliuką. Tačiau jis nustebo pamatęs, kad peiliukas liko ant automobilio visos kelionės metu ir nebuvo pamestas.
Peter pasijautė it laimės kūdikis, tad jam kilo mintis nusipirkti loterijos bilietų. Vyras nusipirko keletą bilietų, kitą dieną jis parsisiuntė programėlę bilietams patikrinti. Pirmi bilietai buvo visiškai be laimėjimų. Tačiau jis net aiktelėjo, kai ekrane pamatė didelį skaičių – 896 511 australijos dolerių. Beveik milijonas dolerių!
Jis sunkiai patikėjo savo sėkme, tačiau apie jo laimėjimą patvirtino ir loterijos organizatoriai. Po dviejų ilgų savaičių visi pinigai pasiekė jo sąskaitą. Visų pirma jis atsidėjo dalį pinigų paskolai už namą padengti, nupirko du nenaujus automobilius – vieną sau, kitą buvusiai žmonai. Štai tada prasidėjo tai, kas išgarsino vyrą visoje šalyje – jis pradėjo dalinti savo laimėjimą visiems, kam reikia.
Iš pradžių didžiausius pavedimus gavo artimiausi jo šeimos nariai. Paskui jis išsiuntinėjo mažesnes sumas savo platesniai giminei. Tada sekė miestelio gyventojai, kuriuos ištiko bėda – viena šeima neseniai per gaisrą neteko viso savo turto. Peter džiaugėsi, turėdamas unikalią galimybę padėti tiems, kam ilgą laiką padėti negalėjo.
Kai kuriems pažįstamiems pervesdamas pinigus jis net pajuokaudavo, kad gavo pinigų iš nusikalstamos veiklos ir jam reikia juos paslėpti! Be abejonės, pasijuokęs jis paaiškindavo, iš kur pinigai iš tikrųjų ir kad jis tenori padėti. Vieną dieną jis sumokėjo picerijoje už visas picas, kurias užsakė miestelio gyventojai.
Jis džiaugėsi dalindamas tuos pinigus žymiai stipriau nei tada, kai juos laimėjo. Tačiau Peter visada buvo tokios didelės širdies. Jis savo lėšomis nusipirko pripučiamą pilį vaikams ir nemokamai ją vežiodavo į gimtadienius nepasiturinčiose šeimose augantiems vaikams.
Jis net patirdavo finansinių nuostolių dėl to, tačiau jam didesnę naudą atnešdavo emocijos, kurias jis gauna darydamas gerus darbus. Ši istorija yra unikali ir sušildanti širdį, nes tikrai egzistuoja mažai žmonių, kurie vos per porą mėnesių išdalintų didelį laimėjimą visiems iš eilės. Jis galėjo už tuos pinigus pasirūpinti geresniu gyvenimu sau, tačiau iš dalies jis tą ir padarė, matydamas šypsenas tų, kuriems jis padėjo. Jis tikėjo, kad velioniai jo tėvas ir dėdė Charlie juo didžiuotųsi.
