Dirbti mokykloje mokytoju garantuotai reikia tikrų tikriausio pašaukimo. Ne kiekvienas turi savyje stiprybės, jėgų ir užsispyrimo kasdien ne tik suvaldyti šimtus vaikų, tačiau ir išmokyti juos ko nors naujo. Vietnamo veteranas Jim O’Connor pasirinko dėstyti matematiką vidurinėje ne tik dėl savo meilės šiam mokslui, bet ir dėl kariuomenėje įgytų disciplinos įgūdžių.
Šį mokytoją mokykloje tikrai žino visi, tačiau mažai kas pavadina jį mėgstamiausiu mokytoju. Jim visada yra pasitempęs, rimtas ir niekados nenukrypsta nuo savo dėstomo dalyko. Kai kurie mokiniai lygino jį net su robotu, kuriam žmogiškos emocijos yra kažkas svetimo.
Pats 70-metis mokytojas ne kartą yra sakęs, kad kasdien čia ateina ne linksmintis, o mokyti. Metų metais vaikai neturėjo jokios kitos nuomonės apie savo matematikos mokytoją, kol vieną dieną visi sužinojo jo nemažą paslaptį, pakeitusią jų visų požiūrį.
Mokykloje buvo organizuojamas kraujo donorystės renginys, tad vienam mokiniui vardu Pat teko vykti į vietinę vaikų ligoninę organizaciniais reikalais. Kiekvieną kartą, kai jis paminėdavo savo mokyklos pavadinimą, kone visi ligoninės darbuotojai minėjo Jim O’Connor ir koks nuostabus ir geras žmogus jis yra.
Pat buvo įsitikinęs, kad jie kalba tikrai ne apie tą patį jo matematikos mokytoją. Tačiau netrukus mokinys sužinojo, kad rūstus mokytojas jau daugybę metų yra šios ligoninės žvaigždė. Jim yra retos kraujo grupės donoras, tad vyras reguliariai duodamas kraujo jau paaukojo per 330 jo litrų.
Labiausiai šokiruojanti detalė apie jo mokytoją buvo ta, kad jis buvo vadinamas “kūdikių užkalbėtoju”. Pasirodo Jim pastaruosius 20 metų tris dienas per savaitę praleidžia ligoninėje besirūpindamas sergančiais kūdikiais.
Jis juos maitina, nešioja ant rankų ir visaip kaip ramina. Niekas negalėjo patikėti, kad tai yra tas pats žmogus, kuris kas rytą “kankina” matematiniais išvedžiojimais savo mokinius. Niekada nevedęs ir vaikų neturintis vyras savo gyvenimą atiduoda dabar tiems, kam to reikia.
Jo mokiniai suprato, kad jie labai klydo manydami, kad jie pažįsta šį vyrą. “Aš visada jam jaučiau pagarbą, tačiau dabar tai yra kur kas aukštesniame lygyje. Dabar aš pastebiu, kad noriu tapti tokiu, kaip jis” – žurnalistams prisipažino Pat.
Taip staiga visus apėmė suvokimas, kad jie nič nieko nežinojo apie savo mokytoją, kurį jie vertino tik pagal jo darbą mokykloje. Per vieną trumpą akimirką buvo aišku, kad šis vyras nėra jau toks kietaširdis – tik geras ir švelnus žmogus sugebėtų save taip atiduoti kitų žmonių, ypač kūdikių, rūpybai.
