“Vieną vakarą paskambinau draugui Romui ir pakviečiau į savo sodybą išsikepti mėsos, pabendrauti ir šiaip smagiai praleisti laiką šaunioje kompanijoje.
Romas su džiaugsmu priėmė mano kvietimą, todėl aptarėme artėjančio vakaro detales. Pokalbio pabaigoje mano telefonas užstrigo, o draugas pamiršo padėti telefono ragelį. Būtent tada išgirdau, ką jis su žmona galvoja apie mano šeimą.
Mūsų draugai kalbėjo labai šlykščiai. Mane vadino didžiausiu asilu, žmoną – beždžione, o mūsų sodybą laikė sena kaimo lūšna. Negana to, pasmerkė, kad su žmona susilaukėme keturių vaikų. Pasak jų, mes esami kvaili ir neatsakini. Patys jie neturi vaikų. Vėliau apsitarė, kad nupirks kažko pigaus ir atvažiuos pas mus nemokamai pavalgyti.
Su žmona likome visiškai šokiruoti. Šiuos žmones laikėme tikrais savo draugais ir net neįtarėme, kad jie apie mus taip galvoja. Iš pradžių norėjome atšaukti visus planus ir daugiau su jais nebendrauti, tačiau vėliau nusprendė juos pamokyti ir apsimesti, kad nieko apie jų pokalbį nežinome. Labai norėjome, kad šie “draugai“ pasijaustų nepatogiai.
Atėjus savaitgaliui Romas su žmona atvyko į sodybą. Pamatę mūsų vaikus jie pradėjo šypsotis ir gražiai bičiuliautis. Stengėsi parodyti, kaip juos myli. Tą akimirką dar labiau pradėjome šlykštėtis šių žmonių veidmainiškumu.
– O patys neplanuojat vaikų? Kaip ir laikas jau būtų… Gal kažkokių problemų turit?
– Ai, mes niekur neskubam. Reikia dar ir dėl savęs pagyventi.
– Nagi, kalbėkit atvirai. Turbūt galvojate, kad vaikus gimdo tik neatsakingi asilai ir beždžionės?
Išgirdę šią frazę svečiai pažvelgė vienas į kitą, tačiau nieko neatsakė.
Romas su žmona atsivežė kažkokių pigiausių dešrelių ir dėžutę saldainių.
– Ar jūs nupirkote nukainotų dešrelių ir pigiausių saldainių? – paklausiau garsiai. Romas tik kažką sumurmėjo po nosimi…
– Puikiai jus suprantu, draugai. Dabar ne patys lengviausi laikai, – pasakiau niūriems svečiams. – Viskas su tuo gerai. Va mūsų sodyba irgi griūva. Apskritai sode labai daug darbo, o papildomos rankos praverstų. Susitarkime vieną dalyką – mes vaišiname vakariene, o jūs padedat su visais darbais. Eikit paskui mane, parodysiu kur sudėti įrankiai.
Iš pradžių Romas galvojo, kad aš taip juokauju. Tačiau nesustojau ir toliau pasakojau, kaip atlikti kai kuriuos darbus. Tuo tarpu aš pradėjau kepti šašlykus ir akivaizdžiai parodžiau, kad Romo pagalbos man visiškai nereikia. Netrukus svečiai sugalvojo, kad mieste yra neatidėliotinų reikalų ir reikia važiuoti. Net nepavalgė…
Taip ir nežinau, ar jie suprato, kad nugirdau jų pokalbį per telefoną. Tačiau nuo to laiko nebendravome“.
