Didžioji dalis tėvų besąlygiškai myli savo vaikus, tačiau viskas būna kur kas sunkiau, kai mergaitė ar berniukas gimsta su rimtomis sveikatos problemomis.
Eden Sue gimė su cistine higroma. Tai limfagyslių gerybinis navikas (limfangioma), sudaryta iš kelių didelių plonasienių cistų; dažniausiai būna kaklo srityje.
Nereikia nei sakyti, kad Taylor ir Chelsea begalo jaudinosi dėl savo dukros, kai ji išvydo šį pasaulį.
Tuo tarpu gydytojų prognozės buvo labai liūdnos: jie netikėjo, kad mergaitei pavyks išgyventi bent vieną dieną.
Vėliau Eden mama aprašė visą nėštumo procesą ir papasakojo, kaip dukra gyvena šiandien.
“Vaisius auga per greitai ir didelė tikimybė, kad jis neišgyvens“ – tą lemtingą rytą išgirdau šiuos žodžius. Tačiau, kol mano mergaitė yra manyje, viskas gerai – aš kvėpuoju už ją.
Mano negimusiam kūdikiui buvo nustatyta cistinė higroma. Cistos spaudė kvėpavimo takus ir tai galėjo sukelti mirtinas problemas gimus. Vienintelė išeitis buvo atlikti Cezario pjūvio operaciją, o gimdymą priimti ruošėsi didelė chirurgų komanda.
Buvo nuspręsta, kad Eden pasaulį turi išvysti 39-ą nėštumo savaitę. Dieną prieš aš labai verkiau. Bijojau nežinomybės. Kaip kitaip galėjau jaustis, kai nežinau kokia mano kūdikio ateitis?
Ar ji išgyvens? Ar kvėpuos? Ar aš ją pamatysiu bent akimirką? Galvoje sukosi daugybė minčių. Galiausiai atsikėliau iš lovos ir pasiruošiau svarbiausiai dienai savo gyvenime.
Mano vyrui taip pat buvo labai sunku. Kartu sėdėjome ligoninėje ir šnkėjome, kad viskas bus gerai. Bandžiau pabėgti nuo pačių blogiausių minčių.
Prieš pat operaciją gydytojai pasiteiravo, ar neturiu klausimų. Žinoma, aš jų turėjau milijoną, tačiau nieko taip ir nepaklausiau“.
Kas nutiko toliau, Chelsea apibūdino kaip tikrą stebuklą.
“Netrukus operacinėje išgirdau garsius verksmus. Aš net negaliu nusakyti, kaip jaučiausi tą akimirką. Mano kūdikis buvo čia ir verkė, kaip tikras stebuklas. Niekas to nesitikėjo. Net kai kurios slaugytojos pradėjo verkti kartu su mumis. Niekada nesijaučiau tokia laiminga, kaip tą akimirką išgirdusi dukros verksmą.
Pirmosios savaitės buvo labai ilgos ir sunkios. Sulaukusi 7 savaičių Eden buvo perkelta į kitą ligoninę, kur praleidome dar mėnesį. Darėme viską, jog mūsų dukra pagaliau galėtų važiuoti namo.
Medicinos darbuotojai taip pat stengėsi iš paskutiniųjų. Vėliau apie cistinę higromą žinojome daugiau, nei kai kurie gydytojai.
Aš verkiau kiekvieną dieną, tačiau žinojau, jog viskas bus gerai.
Ir pagaliau su dukra galėjome keliauti į namus. Ji įrodė, kad gydytojai klydo. JI TAI PADARĖ!“.
Šiandien Eden yra sveika mergaitė, kuri ir toliau paneiginėja visas prognozes!
Galima tik palinkėti kuo didžiausios sėkmės šiai nuostabiai šeimai!
