Pasiruošti senatvei ir su ja netikėtai ateinančioms ligoms yra tikrai neįmanoma. Yra nemažai tyrimų teigiančių, kad kai kurias senatvinių ligų galima išvengti sveikos gyvensenos dėka. Tačiau statistika rodo, kad net ir sveikiausieji nėra apsaugoti nuo ligų, nuo kurių iki šiandien nėra gydymo.
Jaunuolis vardu Doron Salomon puikiai papasakojo, ką reiškia turėti artimąjį, kurio protas pamažu nustoja tinkamai funkcionuoti. Jo mamai, kai jai buvo vos 50 metų, pradėjo reikštis pirmieji ankstyvosios demencijos požymiai.
“Kai mamai pirmą kartą pasirodė ligos požymiai, ji dirbo buhaltere. Ji buvo labai organizuotas žmogus, gabus darbui su skaičiais, tačiau labai greitai pasidarė aišku, kad šio darbo dirbti jau nesugebės. Ji buvo vis dar kuo puikiausiai gabi dirbti daug mažiau įgūdžių reikalaujančioje pozicijoje, tad 2013-aisiais ji įsidarbino prekybos centre “Sainsbury’s” ir dirbo ten prekių rinkėja.
Jos kolegos žinojo apie jos būklę, tačiau nuo pat pirmų dienų visi buvo labiau nei malonūs, draugiški ir mylintys. Kartais mano mamos būklė pablogėdavo ir į parduotuvę ji ateidavo su jausmu, kad ji ten yra pirmą kartą. Tačiau jos bendradarbiai visada buvo žmogiški ir tikrai nepabūgdavo mamai paaiškinti vieną, du, tris kartus, ką jai reikia daryti.
Visi rūpinosi tuo, kad ji jaustųsi laiminga ir vertinama. Parduotuvės vadovybė padarė daugiau, nei privalėjo – jie reguliariai jai vesdavo mokymus apie jos atliekamas pareigas, prisitaikė prie jos gyvenimo ir pagal tai keitė jos darbo grafiką. Jie reguliariai susitikdavo su mano tėčiu, su kuriuo aptardavo naujausias žinias apie jos būklę. Kai ji nebegalėjo dirbti savo prekių surinkėjos pareigose, jie sukūrė jai net naują, išgalvotą poziciją.
Mamai buvo suteikta pareiga valyti užsakymų dėžes. Mano mamai tas darbas tapo pačiu svarbiausiu gyvenime, nes jis suteikė jai žmogiškumo jausmą. Ji jautėsi dar verta kažko, ji didžiavosi savimi. Nebijau pasakyti, kad toks požiūris į mano mamą, kaip į darbuotoją, jai padėjo pailginti jos metus be stiprių ligos simptomų. Buvo dešimtys progų atleisti ją iš darbo ir ja atsikratyti.
Kas kartą, kai mano tėtis buvo kviečiamas į parduotuvę pasikalbėti, jis bijojo blogiausio – kad jos darbui atėjo pabaiga. Tačiau kas kartą labai rūpestingi vadovai tenorėjo aptarti jos būklę, papasakoti, kokius pokyčius pastebėdavo jie ir kokių veiksmų jie gali imtis toliau. Mamos būklė blogėjo labai greitai. Tačiau jos komanda parduotuvėje sugebėjo dar suteikti jai šansą dirbti dar 6 mėnesius po to, kai gydytojai ją paskelbė nedarbinga.
Paskutinę savo darbo dieną mama buvo susijaudinusi, tačiau ir laiminga. Jos vadovai buvo neįtikėtinai profesionalūs ir visą laiką užtikrino, kad jos orumas niekada nebūtų užgautas. Norėjau viešai padėkoti šiai kompanijai visos savo šeimos vardu. Sainsbury’s buvo neįtikėtinai puikūs darbdaviai ir buvo kur kas žmogiškesni ir kupini atjautos, nei jiems priklauso.”
Ponios Salomon istorija ir tai, kaip su ja pasielgė jos paskutiniai darbdaviai parodė, kad ne visi žmonės, ypač tokiose didelėse įmonėse, yra bejausmiai antžmogiai. Rūpestis, kurį jie parodė šiai moteriai, buvo kur kas daugiau, nei galima pamatyti plika akimi. Pagarba tokiems vadovams!
