Dolores Winstead tik tyliai rankoje laikė savo mylimojo Trent ranką, kai šis gulėjo ligoninės lovoje ir pamažu atsisveikino su gyvenimu. 88-erių vyro inkstai nustojo veikti dėl ligos, o atliekama dializė nesugebėjo palaikyti geros senolio sveikatos. Iš lėto jo organizmas pasidavė. Vyras buvo sąmoningas, tačiau jo kraujospūdis krito, jis nevalgė, tad visiems buvo aišku, kad liko labai nedaug. Skaudžiausia buvo Dolores, kuri dukrai pasakė: “Nežinau, ką darysiu be jo”.
Iš tiesų moteris neįsivaizdavo savo gyvenimo be vyro, su kuriuo ji praleido beveik 64 metus. Dolores susipažino su Trent praeito amžiaus 5-ajame dešimtmetyje. Jie susituokė iš karto, kai Trent grįžo iš Korėjos, kur buvo nusiųstas tarnauti vos jų draugystei ir meilei prasidėjus. Gyvenime jie buvo palaiminti dviem vaikais, trim anūkais ir net 8 proanūkiais.
Visi žavėjosi Dolores ir Trent santykiais ir meile vienas kitam, nes jie rūpinosi vienas kitu kaip princas su princese. Taip dažnai juos apibūdindavo artimiausi žmonės, kuriems pora buvo tikras pavyzdys. Jie buvo tikros priešingybės: Dolores, santūri moteris, mėgusi gaminti, ir Trent, aistringas golfo žaidėjas ir žvejys. Jis dirbo Fordo stiklo gamykloje, o ji kūrė giesmynus ir literatūrą religinėms apeigoms.
Išėję į pensiją jie kartu praleido begalę ramių dienų savo namuose, stebėdami 22 val. žinias ant sofos kiekvieną vakarą ir kiekvieną sekmadienį kartu eidami į bažnyčią.
„Tai skamba taip paprastai, bet tai buvo taip miela“ – interviu „The Washington Post“ sakė jų dukra Sheryl Winstead. „Jie mylėjo vienas kitą niūriomis dienomis. Kiekvieną dieną jie buvo vis labiau įsimylėję.”
Trent buvo ištvermingas, purpurinės širdies veteranas, kuris niekada nemėgo eiti pas gydytoją. „Man viskas bus gerai“, – visada sakydavo. Tačiau kai vieną kartą dėl pykinimo jis nustojo valgyti kelias dienas, dukra galiausiai privertė jį važiuoti į ligoninę. Ten buvo patvirtinta, kad jo inkstai neveikia ir jam reikės dializės. Jis buvo paguldytas į reanimaciją, nes nuo dializės pradėjo silpti širdis.
Du poros vaikai bandė apriboti informaciją, kurią jie papasakojo mamai apie jo būklę, tačiau po kurio laiko net Dolores suprato, kad jo būklė greitai blogėja. Didžiąją pirmųjų dviejų dienų dalį, praleistą su juo ligoninėje, Dolores – gana sveika savo amžiaus moteris – atrodė gerai. Tačiau po kelių dienų ji pradėjo skųstis galvos skausmu. Tada ji pradėjo vemti. Apie 22 val. tą naktį ji atsisėdo ant kėdės savo vyro ligoninės kambaryje ir ilsėjosi sėdimoje padėtyje, nuleidusi galvą.
Dolores dukra Sheryl Winstead sakė, kad tokia padėtis jai nebuvo neįprasta miegoti, todėl iš pradžių tai nebuvo svarbu. Tačiau kai dukra bandė ją pažadinti, purtydama petį, Dolores nepabudo. Ji toliau kvėpavo, kai slaugytojai skubėjo bandyti ją atgaivinti greitosios pagalbos skyriuje, tačiau jos smegenų veikla sustojo. Ji patyrė didžiulį smegenų kraujavimą. Medicinos darbuotojai iš pradžių paguldė ją į palatą, atskirtą nuo Trent, kur laikė senolę prijungtą prie ventiliatoriaus.
Kai vaikai tėvui pranešė apie mamos aneurizmą, jis negalėjo to visiškai suprasti. Negalėjo ir niekas kitas kambaryje – net kardiologas patyrė šoką matydamas Dolores tokioje būsenoje, nes praėjusią dieną dar kalbėjo su ja ir nieko neįtarė. Viskas įvyko taip greitai. Stiprių vyrų pagalba Trent neįgaliojo vežimėliu buvo nugabentas į žmonos palatą ir maldavo jos pabusti.
„Nežinau, su kuo daugiau sėdėsiu ant sofos ir žiūrėsiu naujienas“ – ašarodamas šnabždėjo žmonai jis. Šeima, pamačiusi sugniuždytą jo veidą ir žinodama, kad jo širdis greitai silpsta nuo dializės, galvojo, ką daryti.
Tą naktį nuėjęs miegoti, po valandos jis pabudo ir paklausė dukters: „Ar mama vis dar kvėpuoja?”
„Taip, tėti, ji vis dar kvėpuoja“ – atsakė Sheryl.
Pastebėję prastėjančią Dolores būklę ir Trent sielvartą, ligoninės personalas gavo sutikimą pirmą kartą ligoninės istorijoje apgyvendinti susituokusią porą tame pačiame kambaryje, pastatydami ligoninės lovas šalia viena kitos. Paskutinėmis akimirkomis – kaip ir daugybę kitų naktų per nugyventus šešis dešimtmečius – pora gulėjo kartu, vienas šalia kito, susikibę rankomis.
Atėjusią naktį Dolores nustojo kvėpuoti. Pirmąsias kelias minutes niekas neįsivaizdavo, kaip Trent pasakyti, kad jo geriausios draugės ir partnerės nebėra. „Ji persidavė, tėti“, – švelniai pasakė tėvui sūnus. Trent iš paskutinių jėgų nusiuntė jai oro bučinį ir ištiesė ranką į viršų, tarsi rodydamas į viršų, mojuodamas.
Jis pasakė savo dukrai: „Tu turi nupirkti jai rožinį karstą ir rožinę suknelę, nes ji to norėjo“. 88 metų vyras ištvėrė ilgiau, nei tikėjosi jo vaikai. Tačiau Sheryl žinojo, kad tai tik laiko klausimas, kada juos paliks ir tėvas. Praėjus vos kelioms valandoms po žmonos mirties, Trent pasidavė. Dolores karstas buvo rožinis, o Trent mėlynas, kaip jie norėjo.
O jų laidotuvėms – taip pat, kaip pora išėjo anapilin – jie buvo palaidoti kartu, vienas šalia kito. Laidotuvių metu visi verkė, bet ir šypsojosi žinodami, kad jie tapo tikrų tikriausios meilės liudininkais. Meilės, kurią nutraukti gali tik mirtis. Meilės, be kurios nėra prasmės gyventi. Apie Trent ir Dolores dabar žino visas pasaulis, nes ši tragiška, bet tuo pačiu neįtikėtinai romantiška jų istorija yra gyvas įrodymas, kad tikra meilė yra ir ji gyva “kol mirtis mus išskirs”.
