Nors dauguma mūsų tikrai siekia būti gerais žmonėmis, empatija yra vertybė, kurios truksta daugeliui. Taip, mes dažnai stengiamės būti labiau empatiški ir užjaučiantys ne tik savo artimiesiems, bet ir nepažįstamiems žmonėms gatvėje. Tačiau realybėje tikrai retas iš tiesų moka parodyti gerumą žmogui, kuriam gyvybiškai to reikia.
Štai geriausias pavyzdys – benamiai, kuriuos dažnai apeiname didžiausiu lanku. Mes nenorime matyti tų sugniuždytų veidų ar ištiestos purvinos rankos, kuri prašo išmaldos. Dažnai šiuos žmones teisiame visiškai neįsivaizduodami, kokios gyvenimo patirtys ir jo smūgiai nubloškė šį žmogų į visuomenės paribius. Viename didžiausių pasaulio megapolių, Niujorke, gyvena daugiau nei 8 milijonai žmonių.
Benamių šiame mieste yra apytiksliai 80 000, o tai reiškia, kad kas 100-tasis šiame mieste yra benamis. 23-ejų vaikinas vardu Joey Resto, kuris dirba miesto centre, su benamiais susiduria kasdien po keletą kartų – jų tiesiog pilna ant kas antro gatvės kampo. Vaikinas kuo puikiausiai supranta, kad benamystės krizės jis niekaip neišspręs, nepadės kiekvienam benamiui.
Tačiau jis vadovaujasi širdimi ir iš impulso dažnai daro tai, ką jam liepia jo užjaučianti širdis. Joey vieną popietę važiavo namo iš darbo ir pastebėjo, kaip visas metro vagonas yra susiskirstęs į dvi puses. Viduryje vagono sėdėjo pusnuogis benamis, nuo kurio sklido nemalonus kvapas. Visi keleiviai stengėsi apeiti vyrą, sėdėti kuo toliau nuo jo ir stengtis jo tiesiog nematyti.
Tačiau Joey iš karto pastebėjo, kad vyrui akivaizdžiai reikia bent minimalios pagalbos. Tuo metu lauke buvo vos 7 laipsniai šilumos. Vyras akivaizdžiai atrodė turįs protinę negalią, jo kūnas buvo nusėtas mėlynėmis ir nubrozdinimais. Buvo aišku, kad visai neseniai jis buvo dar ir sumuštas. Joey negalėjo sau leisti minties, kad šis vyras vėliau bus išvarytas iš metro į lauką, į šaltį, pusnuogis.
Vaikinas priėjo prie benamio ir pats pradėjo nusirenginėti. Tačiau tai jis darė ne iš solidarumo, o tam, kad galėtų aprengti vyrą savo drabužiais. Joey net nepastebėjo, kaip netoliese sėdintis asmuo pradėjo juos filmuoti. Joey paklausė, ar benamis norėtų jo marškinėlių, tačiau vyras nesugebėjo aiškiai komunikuoti. Joey susijaudino pamatęs, kaip nelaimėlis tiesiog ištiesė rankas, kaip mažas vaikas, prašydamas pagalbos apsirengti.
Užvilkęs marškinėlius Joey nesustojo. Jis atsinešė savo kepurę, kurią taip pat pasiūlė. Vyras akivaizdžiai turėjo sunkumų judėti, galbūt tai buvo nuo patirtų sumušimų. Joey pats uždėjo benamiui kepurę ir grįžo į savo vietą. Vaikinas nesuvokė, kaip daugybė žmonių gali apeiti pusnuogį benamį, žinant, kad lauke yra labai šalta ir nepasiūlyti bent jokio drabužio, kurių visi tikrai turi daug. Joey stebėjo benamį, kuris sušilęs net nuo plono sluoksnio drabužių, susirangė ir užmigo.
Po poros dienų Joey užplūdo žinutės ir iššokantys pranešimai jo Facebook profilyje. Pasirodo, kad nepažįstamasis nufilmavo visą Joey poelgį metro ir paskelbė internete. Tūkstančiai žmonių rašė komentarus ir padėkas jaunam vaikinui, kuris jų nusipelnė dėl paprasto ir gražaus savo poelgio. Tas video parodė visiems, kiek daug žmonių yra abejingų ir kiek nedaug iš tiesų tereikia žmonėms, patiriantiems sunkumus.
Tam benamiui tą dieną buvo gyvybiškai svarbu sušilti. Joey žmogiškumas negalėjo leisti išeiti nepasiūlius jokios pagalbos. Nors vaikinui teko tiesiogine prasme atiduoti savo paskutinius marškinius, tai, ką jis turėjo ant savo kūno, jis ne kiek nemano, kad padarė kažką ypatingo. Veikiau atvirkščiai, jis gailėjosi, kad nepadarė kažko daugiau dėl jo. Iki šios dienos video peržiūrėjo 18 milijonų žmonių.
Video pasklido po internetą kaip virusas, o ir galima lengvai suprasti kodėl. Gerumas ir empatija šiandien yra tikra retenybė. Žmonės dažnai sako, kad tokie video įkvepia. Bėda ir yra tame, kad gerumui žmonės mūsų dienomis turi gauti įkvėpimą. Joey poelgis buvo pripažintas ir pagerbtas daugybės žmonių, nes jis yra iš tų retų geradarių, kurie viduje natūraliai turi stiprų empatijos ir žmogiškumo pojūtį.
