Julija nekantravo ištekėti už Aleksandro – tai turėjo būti gražiausia diena jos gyvenime. Mergina vestuvių išvakarėse su dideliu jauduliu matavosi savo suknelę. Jos rankos drebėjo, tačiau labiau drebėjo jos vidus. Ji jaudinosi, tačiau buvo laiminga. Kartu su Aleksandru ji praleido 6 nuostabius metus. Akimirksniu pajutusi, kad jis yra tas vienintelis, Julija džiaugėsi prieš metus sulaukusi jo pasiūlymo tuoktis.
Poros šeimos buvo labai draugiškos ir per visą jų draugystės laiką labai susibendravo. Jie dar nesusituokus jau buvo viena didelė šeima. Tačiau atėjus vakarui, kai Julija leido laiką su pamergėmis atskirai nuo sužadėtinio, suskambo jos telefonas. Ji per visą dieną gavo daug palaikymo ir gražių palinkėjimų žinučių, tačiau ši buvo iš nepažįstamo numerio.
“Šiandien tavo telefonas tiesiog kaista nuo pranešimų” – nusijuokė kažkuri.
Julija atsidarė pranešimą, o jos kūnu nubėgo šiurpas ir karščio banga. Tekstas žinutėje buvo kur kas kitoks, nei visi kiti sveikinimai. Joje buvo tik viena frazė : “Aš netekėčiau už jo. Ar tu tekėsi?”. Po žinute buvo prisegtos jo vyro žinučių nuotraukos. Julija staiga suvokė, kad jos vienintelio vyro gyvenime ji nebuvo vienintelė. Žinučių pokalbiuose mergina perskaitė krūvą gašlybių ir detalių, kad jis turėjo visiškai rimtą romaną.
Tuo pat metu atėjo ir papildomos žinutės. Vienoje jų Julija pamatė Aleksandrą su moterimi, kuri buvo jos visiška priešingybė. Julija buvo neaukšta mėlynakė blondinė, o nuotraukoje jos sužadėtinis buvo apsikabinęs tamsiaplaukę, įdegusios odos gražuolę. Julija taip pat pastebėjo, kad Aleksandro susirašinėjimai vyko ne tik prieš keletą mėnesių, tačiau ir prieš keletą dienų. Jos širdis dužo į šipulius žinant, kad net prieš savo vestuves jos būsimasis vyras manė, kad jis gali vesti vieną, o turėti romaną su kita mergina.
Tą akimirką Juliją apsupo būrys jos draugių, kurios nesuprato, kodėl jos akyse kaupiasi ašaros. Papasakojusi, kas nutiko, nuotaka vos sugebėjo sutramdyti draugių įtūžį. Visos iki vienos sakė, kad vestuvės tokiomis sąlygomis negali įvykti.
“Tu negali ištekėti už šito padugnės!” – šaukė merginos. Tačiau Julija turėjo susikaupti minutei ir pagalvoti, kaip jai pasielgti. Ji žinojo, kad visi svečiai jau atvyksta nakvynei į šventės vietą. Vestuvių sustabdyti jau neįmanoma. Štai tada jai kilo idėja, kurią mažai kas palaikė, tačiau tai buvo Julijos valia.
Kitą rytą viskas vyko pagal planą. Ryte visos merginos puošėsi, darėsi makiažą, šukuosenas, puošėsi sukniomis. Julija užsivilko savo svajonių suknelę, kuri tą akimirką buvo tik teatro kostiumas. Eidama prie altoriaus mergina stebėjo visų susirinkusių veidus, kupinus džiaugsmo ir susižavėjimo. Niekas nė nenutuokė, kas jų tuojau laukia.
Eidama link besišypsančio sužadėtinio, Julija rankose laikė savo mylimiausių gėlių puokštę. Niekas to nepastebėjo, tačiau už jos ji laikė savo telefoną. Mergina išlaikė šaltus nervus ir net nusišypsojo Aleksandrui, kuris nenutuokė, kas bus toliau. Kai atėjo laikas sakyti savo įžadus, pirmasis juos perskaitė jaunikis. Jo kalboje buvo daugybė meilių žodžių, pažadų mylėti amžinai ir skurde, ir varge. Jis dar paminėjo, kad myli Juliją nuo pirmos dienos tokią, kokia ji yra.
Faktą, kad tai yra didžiausias melas, žinojo tik Julija ir jos draugės, kurios laukė savo eilės tam, kad atskleisti visą situaciją. Atėjo Julijos eilė sakyti savo vestuvinius įžadus Aleksandrui. Tačiau ji tik atsisuko į svečių pusę ir pasakė, kad šiandien vestuvių nebus. Visų veiduose buvo šokas, tačiau Julija pratęsė savo mintį.
“Pasirodo, Aleksandras nėra toks žmogus, kokį mes įsivaizdavome.” – pradėjo Julija. Ji padėjo gėles į šoną ir jos rankose visi pamatė mobilų telefoną. Mergina pratęsė skaitydama savo sužadėtinio žinutes kitoms moterims. Visi galiausiai suprato, kad tai yra tiesa, kai Aleksandras pabėgo iš ceremonijos vietos.
Jam įkandin išbėgo ir jo pabrolys, su kuriuo jis dažniausiai “keliaudavo pas meilužes”. Salėje buvo sujudimas, nes visi svečiai negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Jaunikio šeima raudonavo iš gėdos dėl to, ką padarė Aleksandras. Niekas negalėjo patikėti tuo, kad jis galėjo apgaudinėti savo sužadėtinę ir ramia širdimi vesti ją tuo pat metu turint kitą. Tačiau Julijos žodžiai pakeitė visą nuotaiką salėje.
Mergina pasakė, kad džiaugiasi matydama visus susirinkusius ir ji norėjo, kad visi pasiliktų šventėje. Jų laukė nebe vestuvių, tačiau gyvenimo, tikros meilės ir tiesos sau šventė. Šventė, kurioje visi galės pakelti taures už neįvykusią didelę klaidą. Julijai buvo skaudu, tačiau jos ilgai planuotas vakarėlis buvo puiki galimybė užsimiršti ir viskame pamatyti gerąją pusę.
Mergina džiaugėsi, kad nors ir skaudžią, tačiau tiesą apie savo vaikiną ji sužinojo prieš susiejant su juo gyvenimą amžiams. Išaiškėjus tiesai apie Aleksandrą, vos keletas svečių paliko šventę. Visi kiti ir net jo paties šeimos nariai liko švęsti ir palaikyti jauną merginą, kuri buvo priversta pradėti savo gyvenimą iš naujo.
