Būti karo veteranu ne vienoje valstybėje yra didžiausia garbė. Tačiau patys vyrai ir moterys, dėl savo šalies pastatę savo gyvybę ant kortos karo fronto linijose, labai retai jaučia dėkingumą iš valstybės, už kurią jie kovojo. Dėl šios priežasties senjorai karo veteranai tyliai nugrimzta į užmarštį, gyvena savo senatvėje apgailėtinomis sąlygomis, o neretai ir gatvėje.
John Holaday didžiavosi tuo, kad jis grįžo gyvas ir sveikas iš Vietnamo karo, tačiau dviejų geriausių draugų netektis fronte jam atmintyje išliko visą gyvenimą. Sveikatos apsaugos ministerijai JAV pavaldūs darbuotojai lankė veteranus, bandydami suteikti jiems bent minimalią pagalbą, tačiau John Holaday atvejis buvo kur kas sudėtingesnis.
Senolis gyveno absoliučiai tragiškomis sąlygomis. Jo byrantis namukas iš išorės slėpė tai, ko nepalinkėtume niekam. Vyras savo namuose turėjo tik čiužinį ir drabužių. Namuose nebuvo nei vandens, nei elektros, nei kanalizacijos, nei apšiltintų sienų.
Taip atrodė, kad senolis gyvena prasčiau, nei šuo būdoje. Socialiniai darbuotojai jau ruošėsi vyrą iškeldinti iš jo namų, kai apie John problemą sužinojo vietinės bendruomenės aktyvistai. Niekas nė neįsivaizdavo, kad vyro situacija yra tokia bloga.
Vienas didžiausių aktyvistų, norėjusių padėti, buvo Nathan Jones. Nathan žinojo, kad sveikatos apsaugos atstovai norėjo tik tai, kas geriausia senoliui, tačiau netekti savarankiškumo vyrui buvo dalykas, kuris jį sugniuždytų galutinai.
Nathan taip pat tarnavo karo fronto linijose, todėl dėl kolegos veterano jis buvo pasiryžęs padaryti tai, kas atrodė net neįmanoma. Nathan sukūrė lėšų rinkimo kampaniją, kurios metu buvo siekiama surinkti pakankamai lėšų naujam namui pastatyti. Jis nė neįsivaizdavo, kaip aktyviai bendruomenė dalyvaus paramos rinkime.
Per 48 valandas sąskaitoje buvo jau dešimtys tūkstančių dolerių, iš kurių didelę sumą paaukojo organizacija, besirūpinanti veteranų gerbuviu. Netrukus John buvo apgyvendintas laikinuose namuose, o visa bendruomenė ėmėsi darbų. Vos per 67 dienas daugybė savanorių ir įmonių sugebėjo nugriauti seną namą ir jo vietoje pastatyti visiškai naujus namus.
Prie pagalbos senoliui prisijungė per 30 vietinių verslų ir apie 140 žmonių. Po šiek tiek daugiau nei 2 mėnesių John galėjo sugrįžti į namus, kurių jis jau neatpažino. Senolio akyse buvo ašaros, kurių niekas nematė nuo to laiko, kai vyras neteko savo mamos.
Šį kartą senolis verkė iš laimės. 77-erių veteranas buvo pasitiktas geraširdžių kaimynų šūksniais ir sveikinimais sugrįžus namo. Viduje senolio laukė kur kas didesnė staigmena, nes jo naujieji namai dabar ne tik gražūs, bet ir visiškai saugūs gyventi.
Viskas, kas buvo namų viduje, buvo suaukota tiek vietinio verslo atstovų, tiek paprastų žmonių. John buvo iki širdies gelmių sujaudintas dėl tokio gerumo ir dosnumo. Vyras pagaliau pajuto tai, kad jis kažkam rūpi ir kad kažkas vertina jo aukas, atiduotas kadaise tėvynei.
Ši istorija skaudžiai parodė tai, kokia sunki situacija yra ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Šis senolis ilgą laiką negavo jokio pripažinimo dėl savo gyvenimo aukų, tačiau laimei jis sulaukė pagalbos ir dabar gali oriai praleisti senatvę savo naujuose namuose.
