Niujorkas – multimilijoninis miestas, kuriame gyvenimas niekada nestoja. Todėl nenuostabu, kad tokiame dideliame mieste taksi vairuotojams tenka išgirsti pačių įvairiausių istorijų. Niekada nemiegantis miestas nuolat alsuoja žmonių dramomis. Siūlome paskaityti vieną istoriją, kuri visiems laikams pakeitė taksi vairuotojo gyvenimą.
“Atvykau nurodytu adresu, tačiau gatvėje manęs niekas nelaukė. Kelis kartus panaudojau signalą. Šiek tiek pradėjo erzinti. Tai buvo mano paskutinis užsakymas tą dieną, todėl jau ruošiausi išvažiuoti be keleivio. Ai, bet galvoju nueisiu ir pasibelsiu į namų duris. Tuomet išgirdau tylų senutės balsą:
– Jeigu galite, luktelkite vieną minutę.
Po poros minučių į lauką išėjo garbingo amžiaus ponia. Jai buvo apie 90 metų, o rankose ji turėjo tik mažą lagaminą. Pro pravertas duris pamačiau, kad namuose visi daiktai uždengti paklodėmis, o kampe stovėjo medinė dėžutė su senomis nuotraukomis.
– Jaunuoli, gal galėtumėte panešti mano lagaminą iki automobilio? – paklausė moteris.
Nunešiau lagaminą į bagažinę, o tada grįžau ir padėjau senutei nueiti iki automobilio. Ji padėkojo.
– Nėra už ką. Stengiuosi su savo klientais elgtis pagarbiai, – pasakiau aš.
– Džiugu tą girdėti, – atsakė ji.
Moteris pasakė kelionės tikslą, tačiau paprašė važiuoti per patį miesto centrą.
– Žinokit, tai kur kas ilgesnis kelias, – perspėjau senutę.
– Nesvarbu. Aš važiuoju į slaugos namus, – atsakė ji.
– Nieko šiame gyvenime nebeturiu, – tyliai pasakė senutė. – O ir gydytojas sakė, kad nedaug liko gyventi…
Tą akimirką išjungiau taksometrą ir paklausiau moters:
– Kokias vietas norėtumėt prieš tai aplankyti?
Kelias ateinančias valandas važinėjome po miestą, o ji man parodė viešbutį, kuriame kadaise dirbo. Aplankėmė daugybę miesto vietų. Ji parodė namą, kuriame gyveno su savo mylimu vyru. Parodė šokių mokyklą, kurią lankė dar vaikystėje.
Po kelių valandų senutė tarė:
– Aš labai pavargau. Važiuokime į slaugos namus.
Automobilyje įsivyravo tyla ir važiavome nurodytu adresu. Slaugos namai buvo kur kas mažesni, nei aš galvojau. Atvykus į vietą darbuotojos išėjo pasitikti senutės. Jos pasodino moterį į vežimėlį ir paėmė jos daiktus.
– Kiek aš Jums skolinga? – pasiteiravo senutė.
– Oi, tikrai nieko, – atsakiau aš.
– Bet juk jums reikia užsidirbti, – nustebo ji.
– Bus dar daug kitų keleivių, – nusišypsojau aš.
Netrukus stipriai ją apkabinau ir jaučiau, kaip ji stipriai mane suspaudė.
– Net neįsivaizduojate, kaip pradžiuginote seną moterį paskutinėje jos kelionėje, – ašarodama tarė senutė.
Atsisveikinau su moterimi ir išvažiavau. Mano nauja pamaina jau buvo prasidėjusi, tačiau aš ir toliau važinėjau po miestą be tikslo. Galvoje sukosi pačios įvairiausios mintys. O kas būtų buvę, jeigu vietoj manęs būtų atvažiavęs kitas žmogus? O jeigu aš būčiau jos nelaukęs ir išvažiavęs?“.
Taksi vairuotojas dar ir šiandien prisimena naktį, kuri paliko didelį pėdsaką jo gyvenime. Visame gyvenimo šurmulyje mes nekreipiame dėmesio į smulkmenas. O juk būtent iš mažų dalykų ir susideda mūsų gyvenimai.
Visą laiką kažkur skubame, tačiau pamirštame mėgautis akimirka. Paprasčiausiai pamirštame gyventi, o gyvenimas eina nesustodamas. Kaip jis eina – priklauso tik nuo mūsų. Visada reikia būti kantriems ir išlaukti tinkamo momento. Tada mes nepraleisime kažko svarbaus ir padarysime gyvenimą geresnį ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Mylėkite vieni kitus!
