Dažnas žmogus įsigyja šunį namams dėl apsaugos, tačiau neretai būna taip, kad keturkojai tampa per daug meilūs net nepažįstamiems įsibrovėliams. Internete pilna eksperimentinių video, kuriuose profesionalūs dresuotojai įsilaužia į namus ir stebi, kaip elgiasi namus “saugantys” gyvūnai.
Ne vienas eksperimentas patvirtino, kad pernelyg draugiški augintiniai nepažįstamuosius namie priėmė kaip svečius. Tačiau Robert McGowan dar nežinojo, ko tikėtis iš savo keturkojų augintinių, nes jų dar iki galo nepažinojo.
Vyras nusprendė pasiimti iš prieglaudos dvi pitbulių veislės kalytes, kurių niekas nenorėjo. Robert nutarė duoti šansą labai dažnai “nurašomai” veislei ir savo namuose priglaudė dvi labai laimingas šunytes. Jos akivaizdžiai džiaugėsi būdamos nebe prieglaudoje, tačiau vyro dar laukė ilgas kelias savo keturkojų draugių pažinimo link.
Viena Robert žinojo iš anksto ir pastebėjo su savo augintinėm – pitbulių veislės šunys nėra natūraliai agresyvūs. Nors vyrui reikėjo dar laiko sužinoti, kaip gyvūnų charakteriams atsiliepė traumos, patirtos po jų pirminių šeimininkų netekties, jis matė, kad jo augintinės buvo švelnios ir žaismingos. Deja, apie savo augintinių lojalumą savo šeimininkui Robert teko sužinoti labai nemaloniu būdu.
Vieną dieną, kai vyras darbavosi savo garaže su atidarytais vartais, į jį įbėgo keturi kaukėti vyrai. Jie pradėjo mušti beginklį vyrą ir reikalauti automobilio raktelių. Staiga vienas iš nusikaltėlių atidarė duris, už kurių triukšmą išgirdusios stovėjo dvi sargybinės, iš karto puolusios ginti savo šeimininko.
Pasipriešinti šunims nusikaltėliai neturėjo jokios galimybės, todėl visi keturi išskuodė kuo greičiau iš garažo, palikę Robert gulėti ant žemės. Dvi keturkojės netrukus stovėjo visiškai šalia Robert saugodamos jį ir akivaizdžiai parodydamos, kad niekas negalės pasikesinti į jį daugiau.
Vyras buvo priblokštas to, kokią ištikimybę parodė jo išgelbėtos šunytės, kurios vos per keletą dienų spėjo jį pamilti ir pripažinti kaip savo naująjį šeimininką.
“Tai buvo niekam nereikalingi šunys. Aš jiems daviau antrą šansą, o vos per keletą dienų jos man įrodė, kad pasielgiau teisingai.”- kalbėjo Robert, kuris tą dieną apsiėjo tik su pamušta akimi.
Vyras matė, kad užpuolikai turėjo ginklus, tad be keturkojų pagalbos jis nežino, kaip viskas būtų pasibaigę. Vyras įsitikino, kad parodžius ilgą laiką skriaustiems keturkojams tikrą meilę ir rūpestį, jie šeimininkui atsakys 100 kartų didesniu lojalumu ir meile.
Nuo tos dienos Robert tapo aktyvistu, kuris savo istorija nori paskatinti ir kitus žmones nesivadovauti stereotipais apie šunų veisles ir dažniau pasirinkti išgelbėti šunelį iš prieglaudos, nei pirkti keturkojus iš veislynų.
