Mary Walls-Penney visada svajojo dirbti medicinoje. Ne veltui ji dar mokykloje siekė stoti mokytis ir tapti sesele. Ambicinga mergina pasiekė savo tikslą, tačiau ne vieną kartą ji girdėjo komentarus, kurie lietė jos išvaizdą. Originaliai atrodanti mergina visada mėgo spalvingas šukuosenas, o kūną dabino sentimentaliomis, prasmingomis ir tiesiog gražiomis tatuiruotėmis.
Mūsų laikais tai jau mažai kam kelia nuostabą, tačiau Mary vis vien sutinka žmonių, kuriems jos asmeniniai pasirinkimai yra nesuprantami. Šiandien Mary dirba daugiausia su pacientais, kenčiančiais nuo demencijos ir Alzheimerio ligos. Ji labai myli savo darbą ir brangina galimybę padėti labai sunkius laikotarpius išgyvenantiems senoliams.
Tačiau vieną dieną po darbo apsipirkdama parduotuvėje ji išgirdo netikėtą komentarą iš ją aptarnavusios kasos darbuotojos. Moteris pastebėjo ant Mary uniformos medicinos įstaigos pavadinimą, kurioje ji dirba. Nepažįstama moteris nepasidrovėjo paklausti Mary, kuo ji dirba tuose slaugos namuose, o Mary su šypsena atsakė, kad ten slaugo senolius.
Kasininkė nervingai nusijuokė ir toliau tęsė savo nekorektiškų klausimų tiradą.
“O ką apie jūsų vaivorykštinius plaukus ir tatuiruotes galvoja jūsų pacientai?” – iššovė nepažįstamoji. Nesulaukusi atsakymo ji iš karto užkalbino už Mary eilėje stovėjusią senyvą moterį ir paklausė jos, ką ji mano apie šios slaugytojos išvaizdą.
“Man nesvarbi jos išvaizda” – atsakė senolė nesileisdama į diskusiją.
Mary stengėsi išlaikyti kantrybę ir kuo greičiau išeiti iš tos parduotuvės, kur ji pasijuto labai nemaloniai. Mary yra nekonfliktiškas žmogus, tačiau ji norėjo pagaliau gauti atsakymą iš žmonių, kuriems trukdo jos išvaizda. Ji kreipėsi į visus savo pažįstamus ir draugus Facebook tinkle su labai jautria žinute.
“Tai kas gi mano išvaizdoje yra tokio blogo, kas trukdytų man būti geriausia slauge savo pacientams? Aš nepamenu tokio atvejo savo darbe, kai mano plaukų spalva sutrukdytų man suteikti geriausią gydymą ligotiems senukams. Mano tatuiruotės niekaip nesutrukdė pacientams laikyti mano ranką savo baisiausiomis akimirkomis, kai Alzheimerio liga atima iš jų paskutinius gyvenimo prisiminimus.
Mano auskarai niekaip nesutrukdė mano ausims išklausyti kiekvieną širdį plėšiančią paciento istoriją, arba jų prisiminimus apie dienas, kai jie buvo kupini sveikatos ir jėgų. Jos kuo puikiausiai išklauso ir paskutinių mano pacientų norų. Auskaras mano liežuvyje niekada nesutrukdė man kalbėti su mano pacientais ir nuraminti juos pačiomis baugiausiomis akimirkomis. Man taip pat tai netrukdė išreikšti savo pacientų artimiesiems nuoširdžiausią užuojautą, netekus artimo. Maldauju, nustokite spręsti apie knygą iš jos viršelio”.
Laimei, Mary žinutė sukėlė tikrą pozityvo bangą, kuri jai dar kartą patvirtino, kad jos asmeniniai pasirinkimai, kaip atrodyti, neturi nieko bendra su jos darbu. Nepatikėsite, kiek žmonių šiais laikais turi šimtus tatuiruočių, kurios yra ir matomos, ir nematomos užsidėjus uniformą. Laikas keisti stereotipus ir nebevertinti žmonių tik iš jų išorės.
Kiekvienas žmogus savo išvaizda atskleidžia tik mažą dalį to, kas jie yra per žmonės. Geriausias komentaras, kurį Mary įsimins visam gyvenimui buvo būtent apie jos plaukus.
“Tokie gražūs ir spalvingi plaukai tikrai praskaidrina niūrią ir pilką kiekvieno paciento dieną. Didžiuokis savimi ir judėk toliau”.
