„Tą dieną parduotuvėje sugebėjau kuo greičiau viską sudėti į pirkinių vežimą ir su savo mėnesio amžiaus kūdikiu ir 4-mečiu sūnumi jau judėjau link kasos. Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad apsipirkinėjimas bus košmaras, bet aš tikėjau, kad susitvarkysiu. Klydau.
Kai pradėjau krauti prekes ant kasos konvejerio, pamačiau, kad kasininkė jau pradėjo skenuoti mano prekes. Aš žinau, kokiu žaibišku greičiu dirba Aldi darbuotojai, žinau, kad jie taip privalo daryti. Tačiau su kiekvienu kasos pyptelėjimu man kilo vis didesnė panika. Viena ranka gaudžiau mažylio čiulptuką, nes jis pradėjo ne tik verkti, bet ir isteriškai rėkti visa gerkle.
Mano 4-metis, nors ir nepasiekiantis prekių vežime, primygtinai reikalavo padėti man krauti jas ant kasos konvejerio juostos. Kai iškroviau viską iš vežimėlio jau mačiau, kad manęs laukia visa krūva prekių pakavimui. Mano akyse jau kaupėsi ašaros, nes mažylio riksmas vis garsėjo. Viena akimi pamačiau pro langą prasidėjusią pūgą.
Aš dar labiau pradėjau drebėti. Mačiau kitų pirkėjų žvilgsnius. Iš niekur nieko priėjo ji – moteris, kurią esu kažkur kažkada mačiusi. Galbūt ji yra mano draugės draugė, o gal mama, su kuria buvome susitikusios darželyje. Ji priėjo prie manęs ir pasakė : “Kaip galėčiau tau padėti? Aš galiu padaryti bet ką, ką pasakysi”.
Jos veide buvo švelni šypsena ir gerumas. Ji matė, kad krentu į didelę chaoso duobę tą akimirką ir ištiesė man ranką. Netrukus ji padėjo man pakuoti prekes į maišus ir tuo pačiu metu kalbino mano sūnų. Kai pasitraukėme nuo kasos ji dar kartą manęs paklausė, kuo dar ji galėtų padėti.
“Ne, ačiū, mes jau susitvarkysime” – išlemenau. Nors žinojau, kad tai netiesa. Ji irgi matė tai mano veide ir pakartojo savo klausimą. Aš pajutau, kad ji nuoširdžiai man nori padėti, todėl aš galėjau jai pasakyti, kas man dar palengvintų tą akimirką. “Gal galėtum pabūti su mano sūnumi ir mano pirkiniais, kol aš privažiuosiu su automobiliu arčiau parduotuvės durų? “ – paklausiau.
Ji linktelėjo ir iš karto pradėjo kalbėti su mano vaiku ir rodyti jai savo mažylių nuotraukas.
Jos veidas man buvo pažįstamas, tą akimirką man to užteko, kad aš ja pasitikėčiau. Žinojau, kad tai skamba beprotiškai, tačiau aš buvau neviltyje. Netrukus sudėjau pirkinius į bagažinę, vaikus susodinau į kėdutes ir nuoširdžiai padėkojau tai moteriai. Važiuojant namo man kaupėsi ašaros.
Tačiau jau ne nevilties, o dėkingumo. Aš jaučiausi palaiminta, nes tą dieną patyriau tą tyrą ir nuoširdų gerumą, kurio taip trūksta kasdieniame gyvenime. Mes mokomi būti mandagūs, šypsotis, ne kolioti kitų žmonių, kurie apsipirkinėdami su vaikais užlaiko visą eilę. Tačiau mažuma mūsų moka būti ne tik mandagiais, bet ir geros širdies.
Ta moteris nepadarė jokio žygdarbio tą dieną, ji neišgelbėjo gyvybės ar nepaaukojo pinigų labdarai. Tačiau savo veiksmais ji buvo mano herojė, išgelbėjusi mane tą dieną. Ji galėjo užmerkti savo akis ir po poros minučių palikti parduotuvę ir toliau keliauti savo reikalais. Tačiau ji paaukojo šiek tiek savo šilumos ir keliolika minučių savo laiko man. Tai buvo nuostabiausia žmogiška dovana, kuria gavau gyvenime.”
