Skip to main content

Moteris ilgą laiką manė, kad jos kaimynystėje esančiame name niekas negyvena. Vieną dieną gavusi paslaptingą laišką ji sužinojo skaudžią tiesą apie kaimynę

Turėti draugų mūsų dienomis darosi vis didesnė ir didesnė prabanga ir retenybė. Tačiau vyresniame amžiuje žmogui ypatingai trūksta kompanijos, nes su senatve neretai koja kojon eina ir vienatvės jausmas. Taip būna dėl įvairių priežasčių – kai kurie senoliai turi šeimas, tačiau turint suaugusių vaikų ir anūkų juos pamatyti galimybės atsiranda vis rečiau ir rečiau.

Reklama

Kartais vienatvė apima tada, kai iš lėto netenki visų savo bendraamžių, kurie iškeliauja anapilin. 37-erių Marleen Brooks toli gražu nesijaučia vieniša, nei turi laiko taip jaustis. Moteris vos spėja žongliruoti darbu, šeima ir namais, kaip ir dauguma jos bendraamžių moterų. Tačiau jos užimtą kasdienybę vieną dieną sujaukė netikėtai pašto dėžutėje rastas ranka parašytas laiškas.

Marleen nustebo, kai pamatė siuntėjo adresą – tai buvo toje pačioje gatvėje, vos už dviejų namų esantis namas. Moteris ilgą laiką galvojo, kad jame niekas negyvena, nes ji niekados nematė nieko nei įeinant, nei išeinant pro duris. Tačiau ji labai klydo. Laiškas buvo akivaizdžiai parašytas drebančia ranka, o perskaičiusi visą žinutę Marleen įsitikino tuo, kad jai parašė nepažįstama senjora.

Reklama

Laiške į Marleen kreipėsi jos vieniša 90-metė kaimynė vardu Wanda Mills. Vieniša senolė neturi jokių draugų, todėl jos kasdienybė yra labai liūdna. Ja rūpinasi socialiniai darbuotojai, bet tai ne tas pats, kas turėti tiesiog draugę, su kuria gali pasikalbėti.

“Aš esu labai vieniša ir išsigandusi” – tai žodžiai, kiaurai persmelkę Marleen širdį.

Reklama

Ji nė neįsivaizdavo apie šios moters egzistavimą, tačiau šis laiškas sužadino labai daug įvairių jausmų. Moteris nuliūdo, susikrimto ir tuo pat metu pajuto didelę kaltę dėl to, kad ji nežinojo apie kaimynystėje gyvenusios moters kančią.

Meldžiuosi, kad Dievas ką nors man atsiųstų” – buvo senolės žodžiai, kurie galutinai privertė kone tą pačią dieną aplankyti nepažįstamą kaimynę.

Nors Wanda buvo susigėdusi dėl tokio beviltiško savo pagalbos šauksmo, jos vienatvė buvo tokia liūdna, kad jai neliko nieko kito. Pirmą susitikimo dieną senolė labai apsidžiaugė, kad Marleen atsiliepė į jos laišką. Moterys praleido net porą malonių valandų šnekučiuojant prie arbatos. Pasirodo, Wanda tuose namuose gyvena pastaruosius 50 metų, tačiau ji nepažįsta nei vienų kaimynų, nes ji buvo pernelyg kukli susipažinti su jaunais žmonėmis.

Reklama

Senolė, kuri vos judėjo po namus ir naudojosi deguonies balionu, buvo labai laiminga įgijusi naują draugę. Marleen tuo pat metu pajuto galimybę atsigriebti bendravimu su Wanda už tai, ką ji prarado, kai neteko savo pačios močiutės. Jauna moteris suprato, kad tokia situacija kaip jos kaimynės yra pernelyg dažna mūsų visuomenėje. Būtent todėl Marleen pasidalino Wanda istorija internete ir pasiūlė savo bendruomenės žmonėms pradėti iniciatyvą, kurios metu senoliai turėtų draugus susirašinėjimui laiškais.

Nors tai neprilygsta gyvam bendravimui, tačiau vienišam žmogui net tokia draugystė suteikia daug. Per pirmą savaitę Marleen gavo net 6000 užklausų iš viso pasaulio – tiek daug žmonių buvo pasiruošę įsigyti naują susirašinėjimo draugą.

Kai Wanda dėl sveikatos pablogėjimo privalėjo persikelti į slaugos namus, Marleen ją ir toliau lankė kone 4 kartus per savaitę.Dvi moterys tapo labai artimos, o Marleen pagalba daugybė senolių pasijuto mažiau vieniši gaudami reguliariai laiškus iš viso pasaulio.

“Kaimynai nebėra tokie patys, kokie jie būdavo prieš keletą dešimtmečių. Kadaise visi lankydavo vieni kitus, kur kas daugiau bendraudavo. Dabar žmonės pasineria į savo gyvenimus, į kasdienius rūpesčius ir net nepastebi, kas dedasi jiems po nosimi.” – sakė Marleen. Ji buvo laiminga ne tik dėl to, kad sugebėjo suteikti džiaugsmo vienišai senolei, tačiau ir dėl to, kad ši unikali draugystė priminė jai apie tai, kas svarbiausia gyvenime – bendravimas ir meilė vieni kitiems.