Skip to main content

Moteris po senos kaimynės mirties sužinojo, kad paveldėjo iš jos butą. Tačiau ji net nenutuokė, kokį košmarą teks išgyventi, kai atsiras senutės sūnus

Sakoma, kad laimingiausi su savo šeima esame tik bendrose nuotraukose, ir šis pasakymas tikrai neatsirado iš niekur. Gyvenimas ne vieną kartą jau įrodė, kad šeimos ryšiai kai kuriems žmonėms nereiškia nieko. Nieko nėra blogiau, kaip likti vienam, be niekieno pagalbos, be šeimos apsilankymo, ypač senatvėje.

Reklama

Vaikai ir anūkai pamiršta apie savo senelius ir suklusta tik tada, kai skaitomas testamentas po žmogaus mirties… Tai labai skaudi, tačiau tikrai dažnai pasitaikanti tiesa ir realybė. Į vieno dienraščio redakciją parašė skaitytoja vardu Angelina. Ji pasidalino liūdna istorija apie savo 94 metų kaimynę ir jos šeimą. 

Ponia Leokadija man labai patiko, nes nuo pat pradžių, kai atsikrausčiau į mūsų daugiabutį, ji pirmoji su manimi pasisveikino ir liepė nesijaudinti, kad kaimynams gali trukdyti mano būsto renovacija, nes šioje laiptinėje ramiausiai remontus darosi visi ir niekas galvos nesuka dėl kitų. Man nuo jos paguodžiančio patarimo palengvėjo, juolab nes buvau ką tik išsiskyrusi ir nenorėjau patirti daugiau dramų, susijusių su nemaloniais kaimynais, kurie nesupranta, kad naujieji kaimynai taip pat nori renovuotis.

Reklama

Susidraugavau su ponia Leokadija, ji man suteikė daug šilumos, kurios man reikėjo. Didmiestyje gyvenau viena, o visa mano artimiausia šeima gyveno už šimtų kilometrų. Mūsų santykiai nekaltai prasidėjo nuo „Labas rytas“, tada ji pradėjo vis dažniau mane kalbinti ir klausinėti, kaip sekasi darbai, o galiausiai ši draugiška ir šilta moteris tapo mano artima drauge.

Reklama

Tačiau po trijų mėnesių jos sveikata labai pablogėjo ir jai teko gulti į ligoninę. Nustebau, kai jos aplankyti niekas neatėjo, nors žinojau, kad ji turi du sūnus. Lankiau ją kiekvieną dieną iškart po darbo. Važiavau į ligoninę nuvežti ko nors skanesnio, pasikalbėti ir pasiteirauti gydytojų apie jos sveikatą, nors jie nenorėjo suteikti man jokios informacijos.

Tokiame amžiuje net ir mažiausia procedūra gali baigtis blogai, todėl nerimavau dėl savo kaimynės, bet laimei ji pasijuto geriau ir buvo išleista namo. Jai grįžus į savo butą laukė nauji iššūkiai. Ji sunkiai vaikščiojo ir apskritai buvo silpna. Be abejonės, padėjau jai kaip galėjau. Vis labiau stebėjausi, kaip tokiu sunkiu metu neapsilanko pas ją jos pačios vaikai, kurie gyvena ne taip jau ir toli. Klausiau kaimynės, kodėl taip yra, tačiau Leokadija tik liūdnai nusukdavo savo žvilgsnį ir pradėdavo kalbėti apie ką nors kita. 

Reklama

Jos sunki būklė tęsėsi nuo šių metų vasario iki liepos. Deja, ponia Leokadija mirė dėl komplikacijų, kilusių po operacijos… O apie tai, kad ji mirusi, pirma sužinojau aš – kaip ir kasdien aš prieš ir po darbo jau turėjau įprotį pas ją užeiti. Užpykau ant savęs, kad ateinu tik du kartus per dieną – prieš ir po darbo, nors savaitgaliais kartais būdavau su ja beveik ištisą dieną. Bet dar labiau gailėjausi, kad sūnūs ja nesidomėjo taip, kaip turėtų.

Reklama

Labai sunkiai išgyvenau jos mirtį, nes ji buvo man artimiausias žmogus pastaruoju metu, kai esu toli nuo savo šeimos namų. Laidotuvės buvo kuklios ir tik jų metu sutikau Leokadijos šeimą, kuri anksčiau, per tuos vienuolika mėnesių, nepasirodė nei vieno karto. Praėjus kelioms dienoms po laidotuvių ceremonijos, man paskambino advokatų kontora, su kuria, kaip vėliau paaiškėjo, bendradarbiavo ponia Leokadija. Manęs paprašė ateiti pas juos, kad išsiaiškinčiau keletą dalykų.

Neturėjau supratimo apie ką tai, bet, žinoma, pasirodžiau paskirtoje vietoje nustatytu laiku. Paaiškėjo, kad ponia Leokadija testamentu man perdavė visą butą ir žemės sklypą už miesto… Net neįsivaizdavau, kad ji turi tokį dalyką. Mane kankino du jausmai, nes širdyje buvo labai šilta, kad ši vargšė moteris elgėsi su manimi kaip su artimu žmogumi, bet kita vertus, aš neturėjau visiškai jokių teisių į jos daiktus, kuriuos ji kaupė metų metus.

Vienas iš sūnų pasakė, kad aš turėjau prikišti pirštus prie to, kas įvyko. Žinoma, tai yra nesąmonė, tačiau jie sugebėjo aspkaltinti mane tuo, kad norėjau iš senolės išvilioti daugiausia pinigų. Negalėjau to klausytis ir šio advokato akivaizdoje pasakiau: „Aš beveik 11 mėnesių kiekvieną dieną buvau pas ponią Leokadiją ir niekada nemačiau jūsų. Tu net nebuvai šalia tos vargšės moters ligoninėje. Nemanau, kad jūs esate tinkami žmonės čia kelti triukšmą ir sakyti apie tai, kas yra amoralu. Kas buvo su ja šiuo sunkiu senatvės metu?

Vienas iš vyresniųjų sūnų pažvelgė į mane su keista šypsena veide ir pasakė:

Moterie,  niekas negyvena amžinai. Senatvė užklumpa kiekvieną ir negalima sakyti, kad kiekvienam priklauso ją gyventi taip, kaip įsivaizduoji. Tikriausiai nesitikėjote, kad kasdien aplankysiu savo mamą iš kito miesto galo, nes ji turėjo tik tokią užgaidą. Kada aš turėčiau laiko pailsėti? Iš darbo tiesiai pas mamą?

Manau, kad nėra prasmės cituoti daugiau šio pokalbio ištraukų, nes šie žodžiai pasako viską apie tai, kokie jie žmonės. Negalėjau įsivaizduoti, kokie žvėrys yra šie žmonės, taip niekšiškai atsisakę savo mamos, bet varvinantys seilę dėl to, kas liko po jos. Ilgai galvojau, kaip tokia nuostabi moteris gali turėti tokius sūnus? Supratau, kad ne viskas priklauso nuo auklėjimo ir to, kiek pastangų dėsi į savo vaikus, kad jie užaugtų dorais ir gerais žmonėmis.

Šie vyrai tapo tokie šaltakraujai nepaisant to, ką į juos įdėjo kadaise Leokadija. Ji buvo ne prie ko… Staigus suvokimas, koks žiaurus ir nenuspėjamas yra pasaulis ir jame esantys žmonės, man gniaužė kvapą, norėjau verkti… Tačiau labiausiai norėjau verkti dėl to, kad aš labai pasiilgau šios senolės, kuri man padėjo vėl pasijusti žmogumi. Ji nenusipelnė, kad kas nors apie ją blogai kalbėtų, ypač po jos mirties ir ypač ne jos vaikai…

Reklama