Kad ir kokią nuomonę turėtume apie kariuomenę, jos reikalingumą ar vaidmenį pasaulio politiniame gyvenime, žmonės, kurie savanoriškai arba valstybės paliepimu eina tarnauti, yra verti pagarbos. Neįmanoma taip pat negerbti vyrų ir moterų, kovojusių karuose ir pastačiusių savo gyvybę ant kortos.
Daugybė žmonių taip ir negrįžo, o tie, kas išliko gyvi, šiandien gyvena su nemenkais tokios aukos padariniais. Pavyzdžiui JAV, kaip ir daugelyje kitų šalių, karo veteranai yra teoriškai vertinami ir gerbiami, bet realybėje jie gyvena dažnai kur kas sunkiau, nei statistinis žmogus.
Štai John Holaday grįžęs iš Vietnamo karo ilgą laiką sunkiai adaptavosi po patirtų fizinių ir moralinių traumų. Daugybė jo kolegų tapo net ir benamiais, nes dėl paramos ir palaikymo stygiaus vyrai tiesiog nesugebėdavo atsistoti į normalias vėžes. John stengėsi kaip įmanydamas ir sunkiai dirbdamas jis susitaupė pakankamai, kad nusipirktų nedidelį namuką sau.
Jame jis planavo praleisti savo senatvę oriai, tačiau tam, kad tas namas taptų tikrais namais, reikėjo remonto. Tam John taip pat turėjo pinigų, tačiau paskutines jo santaupas paėmęs darbininkas paliko jį absoliučiai neatlikęs nei vieno darbo. Be jokių pinigų John gyveno name, kurio vidus buvo apgailėtino stovio.
Neapšiltintame pastate nebuvo net elektros ar vandentiekio, ką jau kalbėti apie jaukumą ar galimybę ramiai miegoti. Tokiose sąlygose John praleido kone metus, kol apie jo situaciją nesužinojo vieno koledžo mokiniai. Grupė jaunuolių, kurie mokėsi statybų amato, tarpusavyje sukūrė planą, kaip senoliui padėti. Jie subūrė miestelio bendruomenę ir pristatė savo idėją.
Vaikinai norėjo savo rankomis neatlygintinai užbaigti senuko namą. Ilgainiui paaiškėjo, kad kur kas paprasčiau jiems bus pastatyti naujutėlį namą. Laimei, bendruomenė buvo taip pat aktyvi ir aukos namo statybai plaukė it iš gausybės rago. Daugybė žmonių užjautė senolį, kuris negana to, kad sunkiai gyvena, bet dar buvo apgautas niekšiško darbininko.
Įvairios kompanijos pradėjo aukoti statybines medžiagas, tad grupė jaunuolių galėjo imtis darbų. Jų pasiryžimu padėti žavėjosi visas miestas, nes vaikinai dirbo bet kokiu oru, kasdien. Turėdami pagrindines žinias, bet praktikos trūkumus, jie buvo prižiūrimi savo dėstytojų – profesionalių statybininkų. Darbai ėjo sklandžiai ir pakankamai greitai.
Praėjus vos 51 dienai John grįžo į savo naujtėlaičius namus. Vyras negalėjo sulaikyti ašarų ir jam linko kojos. Jis negalėjo patikėti nepažįstamųjų gerumu, kurių dėka jis pagaliau galės ramiai gyventi ir džiaugtis senatve. Įėjęs į savo naujus namus vyras negalėjo atsigrožėti paprastu, bet labai patogiu ir tvarkingu interjeru.
Jis turėjo ne tik elektrą ir vandenį namie, tačiau ir viską, ko jam reikėtų gyvenimui. “Jūs pasiaukojote kadaise dėl visų mūsų, dabar mes atiduodame savo auką jums” – taip su nusipelniusį veteraną palaikė visi susirinkę. Nors John tikrai nelinkęs kerštauti, tačiau tai, kad jo istorija buvo paskelbta žiniasklaidoje, padėjo policijai surasti apgaviką darbininką ir dabar jis sėdi kalėjime už savo nusikaltimą.
Ši istorija yra puikus pavyzdys kaip bendruomenės gali susiburti į vieną krūvą ir iš esmės pakeisti bent vieno nusipelniusio žmogaus gyvenimą.
