Kiekvienas iš mūsų esame patyrę akimirkų, kai jaučiamės nelaimingi dėl to, kas esame, kur esame ir ką turime. Tai yra žmogaus prigimtis – visada siekti kažko geresnio, tačiau ne kiekvienas tą sugebame daryti tinkamai. Neretai leidžiame mintims apie tai, ko neturime, užvaldyti sąmonę ir jaučiamės nelaimingi ir nedėkingi už tai, kas yra čia ir dabar.
Amanda Mary Perez dirbo slauge, atvykstančia pas pacientus namo. Jos pagrindinė užduotis buvo suteikti medicininę priežiūrą kasdien, tačiau atvykusi į ligonių namus ji neretai pasisiūlydavo padėti šiek tiek ir buityje. Ne kiekvienas iš jos slaugomų ligonių turėjo papildomą pagalbą kasdienybėje, todėl ji norėjo padėti. Tačiau sunkiai dirbanti medikė taip pat negalėjo visada daryti kitiems to, už ką jai niekas nemoka.
Vieną dieną ją prieš kimbant į dienos darbus užpuolė slogi nuotaika. Amanda vis galvojo apie tai, kokio gyvenimo jai norėtųsi. Kas jai atneštų laimę. Atvykusi pas pacientą ji vis dar skendo savo mintyse apie geresnį gyvenimą. Kaip visada, ji norėjo skirti 10-15 minučių papildomai pagalbai namie, tad jos slaugomas ligonis paprašė merginos sutvarkyti jo virtuvę. Virtuvė nebuvo ypatingai purvina, tad Amanda pajudėjo link šaldytuvo, kurį norėjo išvalyti.
Atidariusi jį ji patyrė šoką. Šis vienišas, silpnos sveikatos vyras, neturėjo beveik nieko savo šaldytuve. Nustebusi ji paklausė paciento, kas rūpinasi jo maistu. Vyras nulenkė galvą ir pakėlęs pirštą jis nurodė į save. Amanda pakraupo sužinojusi, kaip gyvena jos pacientas, nes per trumpą laiką, kai ji suteikia jam medicininę priežiūrą, ji nė karto nepagalvojo apie tai, ar jis turi viską, ko jam reikia elementariam išgyvenimui.
Staiga jos mintis išsklaidė suvokimas, kokia ji yra nedėkinga tiesiog kvaila. Tą pačią dieną ji suko galvą, kokių ji nori naujų drabužių, arba kaip gerai būtų turėti naujesnį automobilį. Tos mintys jai neatnešė nieko gero, o tik blogino jos nuotaika ir užgožė realų jos gyvenimo vaizdinį. Ji greitai susiėmė ir išvažiavo į parduotuvę. Ten ji pripildė pilną vežimėlį greitai negendančių produktų ir sveikesnio maisto. Ji jautė pareigą padėti ne tik prieš tą ligonį, tačiau ir prieš save. Grįžusi namo ji nusprendė išlieti savo tos dienos atradimą ir parašė atvirą laišką visiems Facebook tinkle.
“Dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia nedėkinga, kaip pasijaučiau šiandien. Kažkas man kadaise sakė, kad nesvarbu, ką turi šiandien – žmogaus prigimtis yra galvoti, kad tai, ką turi, yra negana ir visada tau norisi bei reikia daugiau. Pastaruoju metu jaučiausi nelaiminga, nes labai norėjau materialių dalykų – naujo automobilio, namo, daugiau drabužių, batelių…
Tie, kas mane mažiau pažįstate – aš dirbu slauge. Rūpinuosi asmenimis, kurie serga pačiomis įvairiausiomis ligomis. Šį rytą buvau savo kliento namuose ir jo prašymu ėjau į virtuvę apsitvarkyti. Atidariau jo šaldytuvą ir pamačiau, kad jis yra visiškai tuščias. Kai paklausiau savo paciento, kas jam perka maistą, jis net susigėdęs parodė pirštu į save ir pasakė: “Aš perku maistą tada, kai turiu pinigų”.
Aš verkiau. Niekada gyvenime nemačiau tokio tuščio šaldytuvo, pas nieką. Staiga suvokiau, kad mano “būtinybės” yra tik mano norai, o jo norai iš tiesų yra “būtinybės”. Tam, kad išgyventum, privalai valgyti. Aš išploviau jo šaldytuvą ir palikau jo namus. Tačiau negalėjau palikti šios situacijos taip, kaip ji yra. Aš neturiu kažkokių atliekamų pinigų ar maisto kuponų, tačiau nusprendžiau, kad iš savo kišenės privalau tiesiog aprūpinti tą ligonį maistu.
Šį laišką rašau ne tam, kad būčiau pripažinta ar sulaukčiau pagyrų dėl to, ką padariau. Šis įrašas yra priminimas visiems, kad daugybė žmonių gyvena kur kas blogiau, nei mes. Šiandien man atsivėrė akys ir aš pagaliau prisiminiau, kad privalau būti dėkinga už tai, ką turiu, nes turiu tikrai daugiau, nei milijonai žmonių.
Iš tiesų, dauguma mūsų turime viską, ko mums reikia, čia ir dabar: šeima, kažkiek pinigų paprastam gyvenimui, maistas šaldytuve. Viskas, kas daugiau – yra ne būtinybė, o tiesiog norai. Neleiskite norams aptemdyti jūsų realybės suvokimo ir kaip maldą kasdien kartokite padėkos žodžius už tai, ką turime ir už tai, kas esame.”
