Depresija ir kitos psichologinės ligos yra tikrai ne ką mažesnės ir mažiau rimtesnės, nei fizine negalia. Nors šiandien egzistuoja daug ir medikamentinių ir terapija pagrįstų gydymo būdų, ne visi žmonės sekmingai išsikapsto iš tvirtų depresijos gniaužtų. Dar blogiau būna tiems, kuriems depresiją lydi ir kitos gretutinės diagnozės, kaip šios istorijos herojui.
Josh Marino tarnavo kariuomenėje ir vienu laikotarpiu buvo išsiųstas į karo zoną užsienio valstybėje. Ten jis patyrė didžiausią savo gyvenime emocijų ir patyrimų spektrą. Pradedant savo asmeninėmis fizinėmis traumomis, baigiant psichologine trauma po to, kai prarandi savo artimiausius draugus mūšio lauke. Potrauminis streso sindromas yra baisi diagnozė, nuo kurios sugeba pagyti labai retas.
Šis sindromas lydi neįtikėtinai didelį procentą karių, kurie savo tarnybos metu patiria siaubingus ir nematytus dalykus. Net jų užgrūdintus kūnus ir protus lengvai palaužia žiauri realybė, pilna netekties, skausmo ir prasmės neturėjimo. Baigęs tarnybą Josh buvo smaugiamas savo depresijos ir PSS. Jis bandė gydytis, kreipėsi profesionalios pagalbos, tačiau niekas jam negalėjo įžiebti ugnelės viduje.
Josh nematė absoliučiai jokios prasmės gyventi toliau. Sunku ir įsivaizduoti, ką jaučia žmogus tokioje situacijoje, jei nesi to patyręs pats. Laimingi yra tie, kas neturi tokių minčių, nes jos iš tiesų būna pražūtingos. Josh pavargo kovoti su nematomu priešu ir parašęs atsisveikinimo laišką išeiti į lauką surūkyti paskutinę cigaretę.
Su ašaromis akyse stovėjęs vyras staiga šalia buvusiuose krūmuose išgirdo šnaresį. Netrukus krūmuose kažkas sujudėjo ir išleido vos girdimą miauksėjimą. Josh pamatė mažą juodai baltą kačiuką, kuris be jokios baimės prisiartino prie jo ir pradėjo trintis prie kojos. Vyras tiesiog prapliupo ašaromis, nes tai buvo tarsi ženklas iš aukščiau. Staiga Josh nežinojo, ką daryti – mažas kačiukas buvo vienas, juo būtina buvo pasirūpinti.
Visiškai to nesitikėdamas, jis pakeitė savo planus nutraukti gyvenimą. Bent jau neilgam, kol pasirūpins beglobiu gyvūnėliu. Jis net neįsivaizdavo, kad mažas katinėlis jam suteiks tikslą gyventi. Josh nutraukė terapijas su psichologais, tačiau tęsė medikamentinį gydymą. Pamažu jam budo motyvacija gyventi ir kurti tikslus, kad ir pačius mažiausius. Vaikinas dėl savo ligos jautėsi vienui vienas, tačiau dabar jis turėjo unikalų kompanjoną, kuris nenorėjo pasitraukti nuo jo nė per žingsnį.
Josh su laiku labai pagerėjo. Jis susipažino su mergina, su kuria pradėjo kurti gražius santykius. Vaikinas juto, kad gyvenimas atsiveria naujomis spalvomis, viskas katino vardu Skautas dėka. Sunku ir įsivaizduoti, kaip skaudu buvo Josh vieną dieną pamatyti, kad katinas pabėgo ir nebegrįžta. Josh ilgai ieškojo savo pūkuoto draugo, tačiau nesėkmingai.
Kol po poros mėnesių jis aplankė eilinę gyvūnų prieglaudą ir visai netyčia pamatė savo juodai baltą murkiantį draugą. Nuo tos dienos katinas gyveno su vyru, kurio gyvybę vieną dieną jis išsaugojo. Galima sakyti, kad Josh atsilygino savo augintiniui tuo pačiu – nenustodamas ieškoti jo ir galiausiai rasdamas jį. Rūpestis katinėliu vyriškiui išsaugojo gyvybę ir sužadino norą gyventi bei išnaudoti savo gyvenimą naudingai.
Galiausiai Josh sukūrė šeimą ir susilaukė dukros. Skautas po metų gyvenimo kartu su Josh mirė dėl ligos. Šiandien Josh šeimoje yra kitas katinas – be abejonės, jis neatstoja Skauto, tačiau Josh žino kuo puikiausiai, kad naminis gyvūnas yra labai naudingas visų psichologinei sveikatai. Po šio gyvenimo tarpsnio Josh metė rūkyti, pradėjo rūpintis savo sveikata ir baigė psichologijos studijas. Dabar jis dirba su kitais karo veteranais, kuriems jis nori atstoti bent dalelę to, ką jam davė katinas, išlindęs kažkada iš krūmų.
Josh istorija yra įkvepianti, nes primena mums, kokie maži dalykai kartais gali pakeisti mūsų būseną ir apversti mūsų gyvenimą aukštyn kojomis. Verta kasdien prisiminti, kad gyvenimas yra per trumpas ir taip, o maži kasdieniai dalykai ir yra tai, kas mums atsiųsta su tikslu patirti džiaugsmą ir palaimą.
