Sean Whalen savo kailiu vaikystėje patyrė tai, ko jis nepalinkėtų niekam. Jis tapo savo tėvų brutalių skyrybų auka ir liudininku. Tai atsiliepė ir jo gyvenime – jo santuoka nenusisekė, o jo paties skyrybos buvo dar siaubingesnės, nei jis pats patyrė savo vaikystėje. Vieną dieną jis su sūnumi vakarieniavo restoranėlyje ir trumpo pokalbio metu su padavėja jis suprato, kad ji yra taip pat vieniša mama. Sean savo žodžiais norėjo papasakoti tai, kas sujaudino tūkstančius.
“Tą dieną, kai mano tėvai išsiskyrė, amžinai įsirėžė į mano atmintį. Tą dieną aš ir tėtis susimušėme. Tai buvo kažkas siaubingo. Dėl nekontroliuojamų tėvo veiksmų aš, mano brolis ir mama turėjome bėgti basi iš namų. Tą naktį nakvojome motelyje. Kai mes grįžome kitą dieną namo pamatėme, kad tėtis pakeitė visas spynas.
Aš stebėjau, kaip mano mama meldė jo per uždarytas duris mus įleisti pasiimti drabužių ir daiktų. Į namus patekome tik 10-čiai minučių su policijos palyda. Niekada nepamiršiu, kai policininkai man įteikė juodą šiukšlių maišą sakydami, kad turiu 10 minučių paimti būtiniausius daiktus. Aš susikroviau visus drabužius, kuriuos galėjau sutalpinti. Tai buvo paskutinis kartas, kai mano koja buvo įžengusi į namus, kuriuose užaugau nuo gimimo.
Nepaėmiau jokių savo beisbolo trofėjų. Nė vienos iš mano 10 000 beisbolo kortų. Negalėjau pasiimti nei vieno savo daikto. Velniai rautų, aš net palikau savo vėžlį. Aš, mama ir mano mažasis brolis persikėlėme į mažą butą kuriame nebuvo nieko. Žmonės iš bažnyčios parūpino mums puodus, keptuves, sofas, lovas ir maisto. Mano tėtis ištuštino banko sąskaitas ir paliko mamą tik su tuo, kas buvo jos kišenėse. Išskyrus bažnyčios žmones, mes neturėjome jokios paramos, jokių giminaičių ar draugų.
Tada, kada pats tapau tėvu, aš pradėjau suvokti, ką mama išgyveno tuo metu dirbdama kelis darbus. Niekada iki tol nesupratau, kiek daug pastangų ji įdėjo dėl manęs ir mano brolio. Ji visada skubėjo. Ji pastoviai buvo išsekusi tik tam, kad mes išgyventume. Ji padarė viską, ką galėjo, kad mes su broliu turėtume viską, ko tik norėjome. Tačiau aš kuo puikiausiai prisimenu, kad ji arė kaip šuo. Aš iki šiol nežinau, kaip jai tai pavyko. Prisimenu, kaip nesuskaičiuojamą daugybę vakarų aš praeidavau pro jos kambarį ir mačiau ją klūpint ant kelių.
Aš galiu tik įsivaizduoti, kokie tie pokalbiai buvo tarp jos ir Dievo. Aš mačiau tik tik ašarų kiekį, kai ji maldavo Dievo malonės. Ši vieniša mama su dviem berniukais niekada nepasidavė.
Šį vakarą mes su sūnumi sėdėjome mažame mūsų mėgstamo kiniško maisto restoranėlyje. Aš pastebėjau, kad čia įsidarbino nauja padavėja, kuri mus aptarnavo.
Ji buvo visiškai fantastiška ir nuolat gyrė mano sūnų dėl jo manierų. Vakarienės metu ji prasitarė, kad yra vieniša mama. Buvo akivaizdu, kad ji nenori būti čia ir dirbti antradienio vakarą, tačiau ji privalo dėl savo vaikų. Nepaisant visko ji buvo labai draugiška ir visada išlaikė šypseną veide. Mano širdis plyšo dėl jos. Aš prisiminiau savo mamą.
Galbūt ji pasirinko pati tokią lemtį, gal ji neturėjo jokio pasirinkimo. Tačiau tą vakarą ji atidavė visą save darbui tam, kad galėtų padėti maistą ant stalo savo vaikams. Aš pajutau jos skausmą, aš pabandžiau suprasti, kaip sunku vienišai moteriai yra būti pagrindine ir vienintėle šeimos maitintoja.
Žinau, kad mano 100 dolerių arbatpinigiai neužmokės už jos nuomą, neaprengs jos vaikų ar neužpildys jos šaldytuvo. Tačiau galbūt šianakt ji grįš namo su geresne nuotaika ir tą valandėlę prieš miegą su vaikais ji praleis būdama laiminga. Šį vakarą pagalvojau, kad galbūt ir mano mamai kas nors kada nors taip padarė ir tai ją įkvėpė laikytis ir nepasiduoti. Viena, ką aš žinau, tai tokios mamos išmoko savo vaikus niekada nepasiduoti ir visada atsistoti ant kojų, nesvarbu kaip stipriai esi nublokštas.
Ji man parodė, kas yra darbas ir pastangos. Tikiuosi, kad šis mažas gestas šį vakarą praskaidrins šios mamos gyvenimą, kad ji galėtų rytoj pabusti ir turėti jėgų toliau kovoti už būvį. Vienišos mamos, kuros atiduoda save visą tam, kad išgyventi – aš jums atiduodu visą savo pagarbą. Jūs esate nuostabios ir jūs nė neįsivaizduojate, kiek daug įtakos padarote savo vaikams vien savo pavyzdžiu.”
