Keliauti su naujagimiu niekados nėra lengva užduotis, tačiau tai, kas nutiko vienišam tėčiui su kelių dienų amžiaus kūdikiu, jam atrodė it tikras košmaras. Rubin Swift santykiai su buvusia mergina buvo labai sudėtingi, tačiau jo jausmai dar negimusiai dukrai buvo labai stiprūs.
Tada kai jis sužinojo, kad vaiko mama, su kuria jis nutraukė ryšius, jo neaugins, vyras prisiėmė atsakomybę ir nusprendė auginti dukrelę pats. Jis nuskrido į kitą valstiją ir pasiekė ligoninę, kurioje jo laukė ką tik gimusi dukra. Netrukus vyrui buvo leista palikti ligoninę, iš gydytojų jis surinko visas reikiamas pažymas ir po kelių valandų tėvas ir naujagimė buvo jau oro uoste.
Tačiau tai, ką vyrui pasakė oro uosto darbuotojai, pakirto jam kojas. Nors tėvas ir turėjo gydytojo išrašus, liudijančius, kad mažylė yra pasiruošusi skristi, oro uosto taisyklėse buvo nurodyta, kad kūdikiai gali skristi tik 7 dienų amžiaus, kai jiems yra išduodamas gimimo liudijimas.
Staiga vyras atsidūrė situacijoje be išeities – viešbučiui ar automobilio nuomai jis pinigų neturėjo. Miegoti oro uoste su kūdikiu jam nebuvo galima, nes mažylę iš jo atimtų vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistai. Vyras pamažu puolė į paniką, tačiau nevilties įkarštyje jis prisiminė vieną vardą.
Dar ligoninėje, kai pasiėmė savo mažylę, jis susipažino su 78-erių metų amžiaus savanore vardu Joy. Moteris savanoriauja ligoninėje ir visą savo laisvą laiką ji skiria mažyliams, gulintiems intensyvios terapijos skyriuje. Paskutinę dieną ligoninėje Rubin kalbėjo būtent su ja, kai jo mažylė buvo ruošiama palikti ligoninę.
Moteris buvo labai draugiška ir švelni, o su naujai “iškeptu” tėčiu ji užmezgė šiltą ryšį akimirksniu. Tą dieną ji davė jam savo telefono numerį ir pasakė skambinti jai, jeigu reikėtų kokio patarimo dėl mažylės. Pati Joy vis dėlto užaugino 4 vaikus, padeda prižiūrėti savo 7 anūkus ir 3 proanūkius, todėl ji maloniai pasiūlė pasidalinti bet kokiomis žiniomis. Tą dieną jis jai paskambino ne dėl informacijos, o su desperatišku pagalbos prašymu.
Vyras paaiškino, kas nutiko ir jį apėmė šokas, kai kitame laido gale jis išgirdo :“Laukite manęs ten, aš atvažiuoju jūsų paimti”. Moteris netrukus pasiėmė Ruben ir mažylę su savimi ir nusivežė pas save. Ji atvėrė savo namų duris visiškam nepažįstamajam, tačiau labai greitai įsitikino, kad bijoti jai nėra ko.
Ši senolė žiūrėjo kur kas giliau, nei į odos atspalvį ar kitus jo bruožus. Ji matė žmogų bėdoje su kūdikiu, kuriam neįmanoma atsakyti “ne”. Rubin praleido sekančias tris dienas senolės namuose, kuriuose jis buvo ne tik pamaitintas, tačiau ir puikiai praleido laiką.
Per tas dienas jie susipažino artimiau, sužinojo apie vienas kito gyvenimus. Joy išmokė naują tėvą kaip reikia tinkamai pasirūpinti savo dukra, o Rubin palaikė vienišos moters kompaniją ne tik namie, bet ir apsipirkinėjant bei lankant jos velionio vyro kapą.
Rubin pajuto, kad ši nepažįstamoji labai greitai atstojo jam mamą, kuris jis taip pat neteko prieš 9 metus. Abu suaugusieji pajuto, kad tarp jų gimė labai stipri draugystė. Nors praėjus trims dienoms jiems teko atsisveikinti, nauji draugai žinojo, kad jie ir toliau palaikys ryšį.
Rubin visą gyvenimą liks dėkingas moteriai, kuri lengvai galėjo pasakyti jam „ne” ir toliau gyventi savo gyvenimą. Tačiau jos pasirinkimas padėti nepažįstamąjam įkvėpė jį patį už gautą gerumą atsilyginti gerumu kitiems žmonėms.
