Dažnas iš mūsų tikrai sutiks su tuo, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas. Šios istorijos herojus šunelis Cezar tai kuo puikiausiai įrodė. Cezar buvo labai mylimas ir lepinamas augintinis. Jo šeimininkas Mehmet buvo neišskiriami ir visur buvo kartu.
Tačiau kai Mehmet sveikata sušlubavo, visi akivaizdžiai matė, kad jo keturkojis draugas pergyvena labiausiai. Vyras ilgus metus kovojo su sunkia liga, o jo mažas draugas visados buvo šalia. Kai Mehmet savijauta visiškai pablogėjo ir jis atsidūrė ligoninėje, Cezar tai buvo didžiausias išbandymas.
Streso ištiktas keturkojis net nevalgė ir buvo šalia savo šeimininko iki paskutinių jo dienų. Po Mehmet mirties mažuoju keturkoju nusprendė pasirūpinti Mehmet sūnus, Ali. Jis matė, kad šunelis stipriai gedi mirusio jo tėvo, tačiau jis galėjo tik išlaukti, kol keturkojo skausmas praeis.
Vieną dieną jis pastebėjo, kad Cezar pabėga kažkur ir grįžta po poros valandų. Taip tęsėsi keletą savaičių, tad iš smalsumo Ali nusprendė pasekti savo naują augintinį. Tą akimirką, kai vyras suprato, kur kasdien keliauja šuo, jam pradėjo byrėti ašaros.
Cezar kiekvieną dieną nuo laidotuvių ir toliau lankė savo velionį šeimininką kapinėse. Vyras tą akimirką suvokė, kaip neapsakomai stipriai šuo gali jausti meilę žmogui. Tą šunelis jau spėjo parodyti ir per Mehmet laidotuves, kurių metu jis buvo pats pirmasis prie senolio karsto.
Kapinių sargas taip pat prasitarė, kad jis kasdien matė Cezar kapinėse. Nuo tos dienos Ali nusprendė į kapines kas rytą keliauti su šuneliu kartu ir taip pagerbti mirusio tėvo atminimą.
Šis šuo yra puikiausias įrodymas, kad gyvūnai turi jausmus ir didelę širdį. Turbūt nerastume kito gyvūno, kuris turėtų tokias stirpias emocijas ir prisirišimą prie žmogaus. Ali labai pasisekė su nauju geriausiu draugu, kuris savo lojalumo neatsisako net po šeimininko mirties.
