Mirtina diagnozė yra tai, kas ne tik apverčia sergančiojo gyvenimą aukštyn kojomis, bet ir paveikia daugybę žmonių aplinkui. Nors visi esame mirtingi, mažai kas galvoja apie mirtį ir tikisi gyventi iki žilos senatvės. Tačiau realybėje žmogus ypatingai dažnai įsisuka į rutiną, darbų ir pareigų sūkurį ir pamiršta kone visiškai, kam aplamai gyvenimas žmogui yra duotas.
Sonia Todd buvo viena tų nelaimingųjų, kuri skaudžius medikų žodžius apie netolimą savo mirtį išgirdo būdama vos 38-erių. Savo mirčiai besiruošusi moteris žinojo, kad tiek jos šeimai, tiek kitiems artimiesiems bus sunku susitaikyti su netektimi ir suprasti, kodėl taip įvyko.
Viena jos plano dalių buvo parašyti savo pačios nekrologą. JAV yra įprasta, kai po artimo mirties šeima parašo atsisveikinimo nekrologą, kuriame pamini svarbiausius mirusiojo gyvenimo etapus ir detales. Sonia norėjo pasinaudoti proga ir po savęs pasidalinti labai svarbia žinute, kuri sujaudino tūkstančius žmonių visame pasaulyje, kurie nutarė jos žodžiais pasidalinti su plačia publika.
“Nemėgstu gyvenimo skirstyti etapais, nes pripažinkime, aš nieko šiame gyvenime ypatingo nepadariau. Aš tik pagimdžiau du nuostabius, mylimus ir mylinčius, linksmus sūnus, ištekėjau už savo supratingo ir brangaus vyro ir priėmiau Jėzų Kristų, kaip savo sielos išgelbėtoją. Apart šito, aš nepasižymėjau savo gyvenime.
Aš taip pat nenorėjau, kad mano artimųjų ir draugų grupelė sėdėtų po mano mirties ir rašytų švytintį ir nuostabų mano gyvenimo aprašymą, kuris būtų pripildytas pusiau išgalvotų istorijų, pernelyg didelio manęs išaukštinimo ir keletos nekaltų melų.
Aš nemėgstu statyti žmones į tokias situacijas. Tiesa yra tokia (čia yra mano versija): Aš tiesiog pragyvenau geriausiai, kaip sugebėjau. Kartais man pasisekė, kartais nelabai, bet aš bent jau pabandžiau. Nors kartais pikčiau pakomentuodavau, pasiskųsdavau žmonėmis, tačiau aš nuoširdžiai mylėjau visus.
Pripažinsiu vieną savo nuodėmę, kurią padarome kiekvienas. Aš ne visada pasakydavau teisingus ir gerus dalykus kitiems, o kai tavo gyvenimas eina į pabaigą, tai yra vienas skaudžiausių dalykų, dėl kurių nuoširdžiai gailiuosi. Tai maži dalykai, kuriais naudojamės skaudindami kitus. Mano gyvenimas nebuvo idealus ir aš susidūriau su daug kliūčių savo kelyje.
Aš lengva ranka išsitrinčiau gyvenimo periodą nuo 14 iki 22-iejų.
Norėčiau taip pat ištrinti iš savo gyvenimo savo stiliaus ir mados klaidas, kurias padariau 8-ajame dešimtmetyje. Bet bendrai paėmus, aš tikrai mėgavausi gyvenimu. Vienos gyvenimo akimirkos buvo sunkesnės, nei kitos, tačiau iš kiekvienos situacijos aš kažko pasimokiau. Yra keletas privalumų mirti tokiame jauname amžiuje – aš vis dar nesumokėjau savo paskolų už studijas ir tų pinigų jie jau iš manęs nebe išpeš. Man nebereikia jaudintis dėl raukšlių, plonėjančio ozono sluoksnio ar slėptis nuo erzinančių žinių pranešimų rinkimų metu.
Kai kurie žmonės pasakė, kad rašyti pačiai savo nekrologą yra tikras siaubas, tačiau aš galvoju, kad tai – nuostabu. Aš turiu galimybę pasakyti “ačiū” visiems žmonėms, kurie buvo mano šiame nelygiame gyvenimo kelyje. Tiems, kurie mane mylėjo, manim rūpinosi, mane slaugė, juokėsi su manimi ir parodė, kaip likusį gyvenimą nugyventi laimingai, džiaugsme ir meilėje. Dievas mane palaimino jūsų buvimu šalia, tai įprasmino mano gyvenimą.
Po to, kai skaitysite šį nekrologą ir pagalvosite apie mane, aš norėčiau, kad mano atminimui kai ką padarytumėte. Parašykite kam nors laišką ir praneškite jiems, kokią gerą įtaką jūsų gyvenime padarė tas žmogus. Jei rūkote – meskite. Jei mėgstate vairuoti išgėrę – prašau, nustokite. Išjunkite savo televizorius ir kompiuterius ir nusivežkite savo vaikus ledų.
Paklauskite jų, apie ką jie svajoja ir ko tikisi iš gyvenimo. Atleiskite kam nors, kas jūsų manymu nėra vertas jūsų atleidimo. Sustokite prie kiekvieno limonado kioskelio, kuriuose gėrimais prekiauja vaikai ir iki negalėjimo juos pagirkite už jų veiklą. Užbaigsiu taip – priverskite šiandien ką nors nusišypsoti, jei matote, kad galite. “
Nors Sonia laiškas buvo skirtas jos artimiesiems, juo pasidalinę giminaičiai padėjo jos išminčiai pasiekti milijonus žmonių. Mes dažnai sakome, kad reikia mokytis ir iš svetimų klaidų. Iš šio nekrologo autorės galime pasimokyti sustoti ir prisiminti, kas gyvenime svarbiausia.
