Dick ir Judy Hoyt negalėjo patikėti savo ausimis, kai jų gydytojas ištarė skaudžiausius žodžius jų gyvenime. Dėl gimdymo komplikacijų jų naujagimiui pristigo deguonies, o tai lėmė kūdikio paralyžių. Mažylis Rick negalėjo pajudinti savo kūno, o medikai prognozavo jam gyvenimą „kaip daržovei”.
Tėvams iš karto buvo pasiūlyta atiduoti sūnų į specializuotas įstaigas. Tuo metu Rick galimybėmis kada nors net sugebėti komunikuoti abejojo absoliučiai visi medikai, tačiau tėvai negalėjo lengva ranka atsisakyti sūnaus. Dick ir Judy sutelkė visas jėgas ir pastangas tam, kad jų sūnus turėtų kuo normalesnį gyvenimą.
Abu tėvai matė, kad sūnus seka jų judėjimą akimis, todėl buvo akivaizdu, kad sūnus galimai yra visiškai sveiko proto, tik įkalintas visiškai neveiksniame kūne. Nors tėvų kelias buvo ir sunkus, jie sugebėjo sūnų išmokyti ir abėcėlės, ir unikalaus bendravimo akimis. Berniukas ne tik baigė vėliau mokyklą, tačiau ir aukštąsias studijas.
Visa tai – tik nuostabių tėvų dėka. Apie sūnaus gebėjimus gyventi tėvas žinojo jau seniai, tačiau vieną dieną sūnus jam pasakė kai ką, ko jis absoliučiai nesitikėjo. Rick mokykloje vienas sportininkas patyrė rimtą traumą ir tapo paralyžiuotas. Vaikinas panoro su tėvu dalyvauti bėgimo rungtynėse jo garbei.
Rick dar tada norėjo pasauliui parodyti, kad neįgalumas ir paralyžius netrukdo gyventi. Dick sunkiai galėjo patikėti tuo, ko jo paprašė sūnus. Absoliučiai ne sportinės formos 36-erių vyro sūnus paprašė bėgti rungtynėse ir tuo pat metu vežimėlyje stumti jį patį. Dick nebuvo bėgikas, tačiau sūnaus prašymas buvo puikiausia motyvacija juo tapti.
Netrukus tėvas pradėjo treniruotis kasdien bėgdamas ir stumdamas 60 kilogramų cemento maišą vežimėlyje, kol sūnus buvo mokykloje. Pagaliau jis buvo pilnai pasiruošęs ir pirmą kartą su sūnumi sudalyvavo lenktynėse. Didžiausia palaima jam buvo išgirsti gyvenimą pakeitusius sūnaus žodžius.
“Kai mes bėgame, aš nesijaučiu neįgalus” – tėvui sakė laimingas paauglys.
Nuo tos dienos Dick su sūnumi sudalyvavo daugiau nei 1000 varžybų. Sunku tuo patikėti, tačiau “Hoyt komanda” dalyvavo didžiausio sudėtingumo varžybose, kuriose ne kiekvienas profesionalus sportininkas drįsta varžytis. Pora net 32 kartus bėgo Bostono maratone, dalyvavo sudėtingiausiose “Geležinio žmogaus” (Angl. Iron man) varžybose.
Šį tėvą motyvavo vienintelė kadaise sūnaus pasakyta frazė apie tai, kad jis nesijaučia neįgalus, kai jie bėga. Šis tėvas paaukojo visą gyvenimą tam, kad jo sūnus pasijaustų laimingas, laisvas ir galintis pasiekti tai, ko nori. Dick savo kaip bėgiko karjerą užbaigė 2015-aisiais, o tada bėgimą su Rick vežimėlyje pratęsė geras jų draugas.
Tėvo ir sūnaus duetas per 4 dešimtmečius įkvėpė milijonus sportininkų ir paprastų žmonių. Jie įrodė, kad viskas yra įmanoma tiems, kas yra užsispyręs, tiksliai žino, ko nori ir deda visas pastangas tikslų link. Tačiau ši tėvo ir sūnaus istorija taip pat parodė, kokie neišsemiami gali būti tėviškos meilės klodai.
“Mes bėgame už tuos, kurie negali bėgti” – sakė šeimos duetas žurnalistams. Tačiau jų dalyvavimas rungtynėse labiausiai parodė tai, kaip reikia mylėti savo vaiką. Šiemet Dick dėl sveikatos problemų mirė būdamas 80-ties. Nors visas pasaulis gedi įkvepiančio sportininko ir tėvo, jis ilgam istorijoje išliks kaip nuostabus žmogus, pasiaukojęs dėl savo sūnaus.
