Taksi vairuotojų pagrindinė pareiga yra nuvežti klientą saugiai iš taško A į tašką B. Tačiau viena taksi vairuotoja iš JAV nusprendė padaryti tai, už ką jai niekas nemoka.
Lauren Mulvihill tą dieną gavo iškvietimą į vietinę ligoninę. Į jos automobilį įsėdo vyras, ką tik išleistas iš ligoninės po gydymo.
Senolis, vardu Ronald Dembner, vyko namo visiškai vienas, tad kelionės metu Lauren nusprendė jį pakalbinti. 89-erių veteranas kalbėjo noriai, nes buvo akivaizdu, kad bendrauti jam patinka. Tačiau atvykus prie jo namų Lauren pastebėjo, kad niekas jo nepasitinka. Moteris manė, kad namie senuką pasitiks bent kažkas – žmona, vaikai, galbūt brolis ar sesuo.
Tačiau namie nebuvo nieko. Lauren nieko nelaukdama pagelbėjo sunkiai judančiam vyrui užeiti į namus, tačiau pamatytam vaizdui ji nebuvo pasiruošusi. Ronald gyveno neįtikėtinai purvinuose ir apleistuose namuose. Visur buvo šiukšlės, purvas, išmėtyti daiktai.
Namai priminė tarsi irštvą, kurioje gyvena benamiai. Mergina nelabai galėjo patikėti, kad tuose namuose gali gyventi tokio amžiaus žmogus. Paklaususi, kodėl Ronald gyvena tokiomis sąlygomis, jis atskleidė savo vienatvės priežastį. Prieš daug metų mirė jo žmona, o po jos vyras neteko ir abiejų sūnų.
Jis iš tiesų gyvenime liko visiškai vienas, o dėl prastos sveikatos jis nesugeba prižiūrėti tvarkos savo namuose. Nors jis buvo psichiškai sveikas, jis fiziškai neturėjo resursų sutvarkyti bent vieną savo namų kampą. Be abejonės, einant metams, namai pamažu tapo tokie, kokiuose gyventi nenorėtų niekas. Pamatytas vaizdas Lauren sugraudino iki ašarų.
Palikusi Ronald namus ji iš karto pradėjo kurti planą, kaip padėti vienišam senoliui. Mergina paskelbė pagalbos prašymą internete, su tikslu suburti savanorių grupelę, galinčių padėti sutvarkyti Ronald namus. Jos nuostabai, iš karto pagalbos ranką pasiūlė bent dešimt žmonių, kurie mielai pagelbėtų skiriant savo laiko šiam garbingam tikslui.
Jau kitą dieną Lauren grįžo pas Ronald su geromis naujienomis. Vyras labai susijaudino sužinojęs, kad grupė gerų žmonių nori jam padėti. Bėda ta, kad jis niekada nedrįso prašyti pagalbos ne tik dėl išdidumo, tačiau ir dėl to, kad net neįsivaizdavo, kur kreiptis. Jis taip pat bijojo prarasti savo vienintelius namus ir šunį, jei kas nors pamatytų sąlygas, kuriose jis gyvena.
Atsitiktinė pažintis su taksi vairuotoja pagaliau lėmė, kad jo gyvenime atsirado žmonės, pasiruošę padėti. Grupelė žmonių darbavosi išsijuosę visą savaitę, tačiau po to Ronald namai pasikeitė neatpažįstamai. Savanoriai išmetė daugybę šiukšlių, išnaikino pelėsį, išmetė senus kilimus ir kitus neišvalomus daiktus.
Geri žmonės net parūpino maisto atsargų ne tik senukui, bet ir jo keturkojui draugui.
“Aš neturiu pakankamai žodžių, kurie išreikštų, kokį dėkingumą jaučiu šiems žmonėms” – sakė vyras.
Labiausiai jam patiko žmonių kompanija, su kuria jis pabendravo tiek, kiek to nedarė jau daugelį metų. Jis nenustojo dėkoti už jų gerumą ir svarbiausia laiką, skirtą jam.
