Addisyn Lopez nusprendė iš pirmų lūpų papasakoti istoriją, kaip ji pradėjo savo kaip misionierės kelią Gvatemaloje. Moteris su šeima jau antrą dešimtmetį rūpinasi mirtinomis ligomis sergančiais vaikais, tačiau šiandien ji norėjo papasakoti visą šią istoriją taip, kaip ją mato ji:
“Man buvo šešiolika, kai aš ir mano šeima persikraustėme gyventi į Gvatemalą. Iki to laiko mes gyvenome tipinį amerikietišką gyvenimą, tačiau staiga mūsų gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių. Aš pradėjau matyti pasaulį kitomis akimis.
Būnant 16-kos, manęs daugiau nebe domino išmokti vairuoti, žaisti tinklinį mokykloje, ar eiti į mokyklos išleistuves. Vietoje to aš tyrinėjau nuostabią Gvatemalos gamtą, stebėjau atliekamas gyvybiškai svarbias operacijas mažose provincijos ligoninėse. Aš laikiau vienuolikmečių mergaičių rankas, kai jos gimdė vaikus po išprievartavimo. Dalyvavau teismuose, kuriose reikėjo pastovėti už seksualinės ir kitokios prievartos aukas.
Tačiau viena dažniausių ir bene skaudžiausių situacijų buvo apleistų kūdikių rūpyba. Dalis manęs svajojo grįžti į seną, nerūpestingą gyvenimą, tęsti garsiąją Amerikietišką svajonę. Tačiau su laiku išmokau, kad Dievas veikia žmonių rankomis – tad aš leidau jam naudoti mane kaip savo įrankį. Dar prieš išvykstant į Gvatemalą mano tėvai įsivaikino penkis vaikus.
Mes visi matėme, kokią žalą gali padaryti gyvenimas globos sistemoje. Mes taip pat savo akimis matėme, kaip vaikai gali pražysti ir atsiskleisti gyvendami mylinčioje šeimoje. Būtent todėl mano šeima nusprendė įsteigti ypatingą vietą vaikams, kurie tapo niekam nereikalingi nuo pat savo pirmųjų dienų.
Tą vietą mes pavadinome “Vilties kaimu Gvatemaloje”. Tai buvo šeimos stiliaus namai, skirti specialiųjų poreikių vaikams bei nepilnametėms mamoms. Šiandien mes rūpinamės 55-iais įvairaus amžiaus vaikais. Mes įdarbinome 54 gvatemaliečius, kuriems suteikiame ne tik darbus, tačiau ir galimybę pasaulį padaryti geresniu. Vieną dieną aš gavau pranešimą apie 10-ties dienų amžiaus mergaitę.
Ji buvo apleista iš karto po gimimo todėl, kad atėjo į šį pasaulį su labai reta ir sunkia liga. „Aš ją pasiimsiu” – pasakiau net nesusimąstydama. Po kelių valandų tas gyvenimo spindulėlis buvo jau mano rankose. Dėl savo diagnozės jos gyvenimas buvo lemtas būti trumpas. Jos būklė vadinasi hidranencefalija. Trumpai tariant, ji gimė tik su trimis procentais smegenų masės. Slinko dienos, kupinos apsilankymų pas gydytojus, tyrimų ir liūdnų linkčiojimų galva.
Vieną iš tų dienų aš kreipiausi teismą su prašymu įsivaikinti šią mergaitę ir suteikti jai vardą. “Šios mergaitės tikroji šeima jos nenorėjo. Ji tikriausiai neišgyvens, o jeigu ir gyvens, ji niekada neturės normalaus gyvenimo. Kodėl jūs jos norite? Kodėl ji jums taip rūpi?” – klausė manęs teisėja. Aš pažvelgusi į ją galėjau tik paaiškinti, kad jos gyvybė tiesiog yra svarbi. Gyvenimo vertė nėra apibrėžiama to gyvenimo trukme. Taip bevardė niekam nereikalinga mergaitė tapo mano dukra – Emma Leigh.
Nepraėjus metams, Emma iškeliavo iš mano rankų į Dievo rankas. Ji gimė visiškai beviltiškoje situacijoje, tačiau mirė apsupta meilės ir šilumos. Emma deja buvo tik viena iš mažumos vaikų, kurie gauna galimybę patirti kas yra meilė. Didžioji dauguma tokių vaikų kaip Emma miršta vieni. Būtent dėl to aš pasiryžau įsteigti naujus namus, kuriuose vaikai pasmerkti mirti galėtų būti saugūs ir mylimi, kad ir kiek jiems lemta tai patirti.
Visą šį laiką šalia manęs buvo Ronald. Jis dalyvavo visoje mūsų veikloje, tačiau niekada negalvojau, kad aš jam atsiversiu ir sugebėsiu taip stirpriai kažką pamilti. Mes buvome skirti vienas kitam ir po dviejų metų draugystės mes apsimainėme žiedais. Mūsų vestuvių ceremonijoje dalyvavo visi 55 vaikai, esantys mūsų rūpyboje.
Tą diena mes sukūrėme dviejų asmenų šeimą, tačiau tokia ji buvo trumpai. Netrukus mes jau buvome teismo salėje su prašymu tapti net dviejų ligotų vaikų tėvais. Mūsų pasaulį taip pat papildė mano įsčių vaisius, kuris užpildė mūsų penkių asmenų šeimą.
Manęs dažnai klausia, kodėl aš pasirinkau tokį kelią ir ar man nesunku matyti tiek daug blogio ir skausmo. Visiems Aš turiu paprasta atsakymą – ten kur yra daug tamsos, ten gali atsirasti ir didžiausia šviesa. Aš turiu galimybę pažinoti šeimas, kurios stengiasi išmaitinti ištiesus kaimus.
Aš susitinku su daktarais, kurie keliauja per pusę pasaulio tam, kad atliktų gyvybiškai svarbias operacijas žmonėms, kuriems labiausiai to reikia. Pasaulyje yra labai daug blogio, tačiau aš tikiu, kad gėrio jame yra žymiai daugiau – jis priklauso tik nuo mūsų veiksmų. “
