Pastaruosius 15 metų pradinės mokyklos Šiaurės Karolinoje valytojas ir kiemsargis Raymond Brown dirbo nepailsdamas. Jis ne tik atliko savo darbines pareigas, tačiau tapo geriausiu draugu daugybei mokinių, kurie visi jį vadina ponu Brown. Daugybė mokinių, jų tėvų bei mokytojų galėjo paliudyti, kad šis žmogus yra iš retųjų – vyras ne tik palaikė tvarką mokykloje, tačiau palaikė ir vaikus, kai jiems buvo liūdna ar linksma.
Vyras prisipažino, kad neretai jam suspaudžia širdį, kai vaikai sako svajojantys, jog jis būtų jų tėčiu ar seneliu. Tai jam visada parodydavo, kad vaikams trūksta artumo, draugystės ir dėmesio, tad jo skiriamas laikas bendravimui su vaikams buvo geriausia, ką jis galėjo savo darbe padaryti.
Neseniai vyko visoje valstijoje organizuojamas konkursas, skirtas pagerbti labiausiai pasižymėjusius mokyklos darbuotojus – herojus. Tai buvo puiki proga tiek tėvams, tiek visai mokyklos administracijai pademonstruoti, kaip jie myli ir vertina visas pono Brown pastangas dirbant savo darbą ir ne tik.
Jis buvo nominuotas konkursui ir surinko dešimtis tūkstančių balsų, tačiau to neužteko laimėjimui pasiekti. Deja vyras neteko galimybės laimėti 10 000 dolerių prizu, tačiau labiausiai ši žinia nuliūdino ne patį Raymond, o vieną mamą, kurios vaikas lanko tą pradinę.
Mama vardu Adrian Wood turi neeilinį berniuką – jos sūnus Amos turi autizmą. Būtent dėl šio sudėtingo sutrikimo pirmieji mokslo metai mamai buvo kupini streso ir baimių. Moteris nežinojo, kaip jos sūnui seksis mokykloje, kurioje kiti vaikai gali būti labai žiaurūs kitokiems. Tačiau būtent ponas Brown buvo tas, kuris prisijaukino Amos ir tapo jo geriausiu draugu.
Netrukus šio vyro ir pirmoko draugystės pavydėjo ir kiti vaikai, tad Amos labai lengvai įsigijo ir didesnį būrį draugų. Adrian pripažįsta, kad vyro gerumas jos sūnui buvo tas lemtingas faktorius, lėmęs jo sėkmingą integraciją mokykloje. Sujaudinta mama buvo viena iš daugybės kitų žmonių, kurie yra labai dėkingi šiam valytojui už jo gerumą.
Kai Raymond nelaimėjo to pelnyto prizo, Amos mama verkė. Štai tada ji suprato, kad laikas imtis iniciatyvos į savo rankas. Netrukus mama paskelbė visai miestelio bendruomenei pagalbos prašymą sukaupiant bet kokio įmanomo dydžio sumą vyrui, kuris taip nuoširdžiai atsiduoda vaikams savo darbe.
Niekas to nesitikėjo, tačiau vos per savaitę sąskaitoje, skirtoje Raymond apdovanojimui, buvo jau per 35 000 dolerių! Atsidėkoti Raymond iš visos širdies panoro šimtai tėvų, kuriuos taip pat palietė šio vyro gerumas ir nuoširdumas. Tai buvo tikras bendruomenės triumfas, kurio dėka jie sugebės tikrai išreikšti tai, ką jie jaučia šiam puikiam jų bendruomenės nariui. Raymond apdovanoti buvo suorganizuota didelė staigmena. Lemtingą dieną ponas Brown kartu su žmona išsiruošė mieste pasidaryti 38-ųjų vedybų metinių fotosesiją, tačiau parke jie pamatė didelį būrį žmonių ir išgirdo juos skanduojant jo vardą.
Štai tada prasidėjo tikrų tikriausia pagerbimo ceremonija, kurioje gražius žodžius vyrui išsakė keletas miesto, mokyklų ir tėvų atstovų, kurie visi iki vieno turėjo tik nuoširdžiausius komplimentus geros širdies vyrui. Netrukus jam buvo įteiktas ir gigantiškas čekis su dar įspūdingesne suma.
Ponas Brown prisipažino, kad šią finansinę pagalbą panaudos atostogoms, išsiilgtų giminių aplankymui bei namų remontui. Vyras vis dėlto dirbo mažai apmokamą darbą, todėl jau seniai svajojo apie poilsį svetur.
“Man tai buvo didelė staigmena, tačiau man malonu žinoti, kad mano miestas myli poną Brown. Aš esu labai dėkingas už jūsų gerumą” – užbaigdamas sakė laimės ašaras išliejęs vyras.
