Kaimynų, kaip ir šeimos, nepasirinksi – todėl sekasi tiems, kurie turi gerus, taikius ir draugiškus kaimynus. Esame girdėję šimtus istorijų apie košmariškus šalia gyvenančius žmones, su kuriais neįmanoma nieko susitarti be konflikto. Vieno Londono daugiabučio gyventojai pažinojo senolę, kuri dažnai pasivaikščiodavo koridoriais ir maloniai palinkėdavo geros dienos.
Jos kaimynė Lucy Ashen visada mėgo senutę, kurią visi vadino Miledi pravarde. Niekas neprisimena, ar pati Miledi panoro turėti tokią pravardę, ar jai ją suteikė kas nors kitas. Ji mėgo tokį kreipinį ir nesiskųsdavo. Nors Lucy ir Miledi santykiai buvo šilti, jie niekados neišsivystė į nieko didesnio.
Lucy nieko nežinojo apie uždaros moters šeimos situaciją, ar apie tai, kaip jai sekasi vienai gyventi bute. Tačiau vieną dieną Miledi kreipėsi su pagalbos prašymu – jos durys užsitrenkė ir ji negalėjo patekti atgal į butą. Ji paprašė Lucy patekti į jį per atidarytą langą šalia Lucy balkono.
Moteris be abejonės nutarė padėti senolei, tačiau tai, ką ji pamatė patekusi į butą, ją šokiravo. Visame bute buvo labai purvina, visur tvyrojo siaubingas kvapas, voliojosi purvini drabužiai, o purviname šaldytuve nebuvo nieko. Visi daugmaž žinojo, kad 76-erių senutė gyvena viena, turi psichologinių problemų, tačiau niekas nė neįtarė, kad vyksta už jos buto durų.
Lucy negalėjo taip visko palikti ir su šeimininkės leidimu ji tą pačią dieną pradėjo jai tvarkyti namus. Paaiškėjo, kad senolė nesimaudė vonioje jau 13 metų. Taip atsitiko nes dėl jos sveikatos ir vaikščiojimo sunkumų ji nė negalėjo įlipti be pagalbos į vonią.
Tą dieną kažkas turėjo pasikeisti, nes niekas nenusipelnė gyventi tokiomis sąlygomis. Tame bute reikėjo pakeisti bene viską – daug buities prietaisų tiesiog neveikė, reikėjo pakeisti nemažai baldų ir kilimų. Lucy pagalbos kreipėsi į vietinę bendruomenę, kuri beveik per parą surinko viską, ko reikėjo butui vėl tapti jaukiais namais.
Lucy buvo labai atsargi ir visada stebėjo, ar nesukelia senolei negatyvių emocijų, nes jos psichologinė būsena nebuvo pati geriausia. Tačiau pagarba ir pastovūs pokalbiai su senute padėjo jai atsipalaiduoti ir pasitikėti jai pagelbėti nusprendusiais žmonėmis.
Netrukus Miledi atrodė visai kaip kitas žmogus, kuris galėjo vėl mėgautis jaukiais namais. Lucy žinojo, kad vienišų senolių gyvenimas dažnai būna problematiškas, tačiau ji negalėjo patikėti kas vyko daugelį metų jos kaimynės bute už uždarų durų.
Miledi daugiau nebereikėjo degraduoti purvinuose namuose. Dabar ji turėjo ne tik švarius namus, tačiau ir draugę, kuri ištiesė pagalbos ranką. Lucy parodė, kad kiekvienas gali paaukoti šiek tiek savo laiko ir tokiu būdu pakeisti kažkieno gyvenimą.
